Vilnietė Gabrielė Nečejauskaitė (21), studijuojanti Vilniaus kolegijoje, sako esanti idėjų generatorė: „Mano galvoje vienu metu sukasi mažiausiai penkios naujos idėjos.“ Vieną, kuri buvo svarbi jos pačios poreikiams, nusprendė imti ir įgyvendinti. „Supratau, kad greičiausiai ne aš viena, atsisakiusi gyvūninės kilmės maisto, pasiilgstu varškės sūrelių“, – paaiškina mergina, prieš kelerius metus apsisprendusi tapti vegane, o prieš metus pradėjusi gaminti vienus iš veganiškų skanėstų „The Goodvibes Kitchen“ ir jais prekiauti. Ryžtingam žingsniui ją pastūmėjo mintis: „Jei nepabandysiu, niekada nesužinosiu, ar buvo verta.“

Sutrikus sveikatai, ėmėsi keisti mitybą

Maždaug prieš septynerius metus G. Nečejauskaitė dėl sveikatos nusprendė nebevartoti pieno ir jo produktų. „Viskas prasidėjo dar vaikystėje, kenčiau siaubingus virškinimo sutrikimus, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, buvo dėl laktozės netoleravimo. Buvo nelengva, bet pamažu ėmiau mažiau vartoti pieno produktų, nors iki tol mano dienos meniu kone 70 proc. sudarė pieno gaminiai“, – pasakoja mergina.

Daugiau nei prieš trejus metus ji pradėjo aktyviai eksperimentuoti ir nuosekliai gilinti žinias apie veganiškos mitybos naudą ir žalą. „Apsisprendžiau anksčiau ar vėliau pereiti prie tokio mitybos būdo, o kadangi dar buvau paauglė, priklausoma nuo šeimos, negalėjau sau leisti priimti drastiškų sprendimų ir reikšti pretenzijų bei sąlygų, nors ir norėjosi. Kai pagaliau tapau vegane, prasidėjo mano atradimai ir dar didesni eksperimentai virtuvėje“, – atskleidžia pašnekovė.

Įkvepiantis renginys

Prieš metus, grįžusi iš meditacijos stovyklos, G. Nečejauskaitė dar tą pačią dieną suskubo į renginį „Hub Camp“, kurio tema buvo maistas. Jame įvairūs žmonės pristatinėjo savo gaminamus produktus. „Sėdėjau auditorijoje ir žaliai pavydėjau, nes norėjau būti kitoje barikadų pusėje, deja, tą akimirką dar neturėjau ką papasakoti“, – prisimena sveikatinimo tema susidomėjusi pašnekovė.

Iki kito renginio „Hub Camp“ ji analizavo, kokių veganiškų produktų alternatyvų rinkoje dar nėra. Tuomet ją aplankė nostalgiškas prisiminimas, kaip kimšdavo sūrelius, ir mergina suprato, kaip jų pasiilgo. Galvoje turėjo veganiškų sūrelių recepto idėją, tačiau delsė ją įgyvendinti, kol vieną vakarą pasakė sau „gana“ ir, susipirkusi visus produktus, nutarė: „Reikia bent jau pamėginti, gal nieko neišeis.“

Patiko ir visavalgiams

Pirmaisiais G. Nečejauskaitės sukurto gaminio degustatoriais tapo visavalgiai namiškiai, kurie negalėjo patikėti, kad sūrelis visai ne iš varškės. Tą akimirką sūrelių idėjos autorė sako supratusi, kad negali sėdėti rankas sudėjusi. Pagaminusi antrą partiją, jais vaišino daugiau skeptiškai nusiteikusių žmonių, o šie tik linkčiojo galvomis ir trūkčiojo pečiais, negalėdami atspėti, iš ko pagaminti sūreliai.

Pašnekovė atskleidžia, kad sūreliai gaminami iš sojų varškės, o kol juos pagamino, patyrė ir sunkumų – pirmuosius sūrelius užtruko pagaminti kone dvi dienas, taip pat procesus lėtino naudota įranga. „Tai kėlė paniką, prieš pirmąjį renginį praktiškai nemiegojau, kad spėčiau pagaminti sūrelius. Kitas galvosūkis buvo pakuotė, kuri iki šiol išliko tokia pati, nors ateityje turėtų patobulėti. Labai sunku rasti tinkamas medžiagas, jei nežinai įmonių, kurios teikia tokias paslaugas, o dažnai jų pavadinimai būna įmantrūs ir taip paprastai nesusigaudysi. Man koją kišo drovumas ir baimė skambinti bei klausti svarbių dalykų. Nežinojau, nuo ko pradėti, tad nemažai laiko sugaišau informacijos paieškoms. Visko dar tikrai nežinau, tačiau nesklandumai versle, kaip ir gyvenime, yra natūralu“, – pradžią prisimena G. Nečejauskaitė ir pabrėžia, kad apskritai yra linkusi neprisiminti jau nesvarbių dalykų.

Sukūrus produktą, tarsi iš dangaus nukrito ir galimybė

„Žmonės liko maloniai nustebinti ir susižavėję, o tai man buvo viena svarbiausių paskatų tęsti veiklą.“

G. Nečejauskaitė.

Su naujuoju veganišku produktu mergina jau dalyvavo renginyje „Food Camp“, kur savanoriams per pertrauką buvo leista surengti degustaciją. „Mano sūreliai tapo sensacija ir trys ketvirtadaliai į renginį tądien atėjusių žmonių priėjo paragauti tų veganiškų sūrelių. Žmonės liko maloniai nustebinti ir susižavėję, o tai man buvo viena svarbiausių paskatų tęsti veiklą, nes jei niekam nebūtų patikę, vargu ar išvis būčiau svarsčiusi galimybę paversti tai verslu“, – sėkmingą pradžią prisimena pašnekovė.

Ji ir toliau dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, kuriuose pristatydavo savo gaminius, o žmonės vis teiraudavosi: „Kada bus parduotuvėse?“ Gamybos įgyvendinimo etapas užtruko. G. Nečejauskaitė prisipažįsta, kad jau buvo beprarandanti motyvaciją, bet šį pavasarį sūreliai pagaliau pasirodė parduotuvėse.

Kol kas pagrindinė prekyba vyksta Vilniuje. Susitarti buvo lengva ir, pasak skanėstų kūrėjos, patys parduotuvių savininkai prašė, kad produktas greičiau atsidurtų jų lentynose. Šiuo metu sūrelius parduoda „Assorti.lt“, „Veggo Shop“, „Parduotuvėlė“, „Punajuuri“ maisto kioskas (Halės turguje), „The Juice Room“ (sulčių baras Gedimino per. 9 ir PPC „Ozas“) , „Local T“, „Vaisinė“. Vartotojus pasiekia penkių rūšių sūreliai: vaniliniai, kokosiniai, karameliniai, šokoladiniai ir aguoniniai. Mėtų skonio sūreliai kol kas yra riboto leidimo, nes, pasak autorės, ragautojų nuomonės nevienodos, o ji siekia, kad būtų patenkinti klientai. Tiesa, jai pačiai mėtų ir šokolado derinys yra vienas skaniausių.

Veganiškų sūrelių pavadinimą G. Nečejauskaitė sako žinojusi dar prieš jiems atsirandant. Ją pažįstantys žmonės pritarė, kad „The Goodvibes Kitchen“ atspindi jos pačios požiūrį į gyvenimą, nors angliškai nemokantiems ar nesuprantantiems žmonėms dažnai tenka palaužyti liežuvį.

Vis dar gamina pati

Šiuo metu G. Nečejauskaitė svajoja apie verslo plėtrą ir gamybos optimizavimą, o tam reikalingos investicijos. Verslui pradėti ji investavo visas savo turėtas ir studijoms užsienyje atsidėtas santaupas, daugiausia jų prireikė patalpoms įsirengti ir gamybos įrangai įsigyti. „Patalpas nuomojuosi. Norint įpirkti nekilnojamąjį turtą būnant 21-erių, reikėtų turėti turtingus tėvus arba senelius, – pripažįsta ji ir atskleidžia savo troškimą: – Augant produkto paklausai, pradedu dairytis žmonių, kurie norėtų investuoti į veiklos plėtrą ir augimą.“

Sūrelius ji vis dar gamina savo rankomis. „Specialios įrangos neturiu, vadovaujuosi principu: „Pradėk, kur esi, su tuo, ką turi.“ Įrangą nusipirkti lengva, paskolą pasiimti taip pat, bet svarbu pagalvoti, ar verslas pasiseks ir ar nebus tai esminė klaida, įklampinsianti į skolas, iš kurių teks kapstytis ne vienus metus. Stengiuosi dirbti nuosekliai, nors, pasakysiu atvirai, tikrai sunku, nes, vos pradėjusi veiklą, svajojau apie šimtus tūkstančių kainuojančią įrangą, tačiau, pasikonsultavusi su mane pažįstančiais žmonėmis, pradėjau mąstyti racionaliau, nors ir suprantu, kad šis kelias sunkesnis ir ilgiau trunkantis“, – tvirtina mergina, planuojanti anksčiau ar vėliau suburti komandą, kuri norėtų augti ir dirbti kartu. Ji viliasi išvengti „naujai iškeptų“ vadovų klaidos, kai visa atsakomybė prisiimama sau ant pečių, o pervargus verslas stoja.

Labiausiai džiugina patenkinti veidai

Daug keliauti mėgstanti mergina junta didelį susidomėjimą savo gaminiais ir užsienyje. Važiuodama į keliones, ji vežasi ir sūrelių. Taip pat ir per renginius Lietuvoje svečiai iš užsienio būna maloniai nustebinti sūrelių skonio, mat dažnai veganiški saldumynai nuvilia. Pašnekovė norėtų savo gaminių pavyzdžiu paneigti skeptiškas nuostatas apie veganų maistą. Labiausiai šioje veikloje ją džiugina iš nuostabos besišypsančių, patenkintų žmonių veidai.

„Verslas yra įdomus savo suteikiamomis galimybėmis augti, kurti, atrasti ir dalytis. Viskas labai dinamiška, turi būti greitas ir mokėti spręsti įvairias keblias situacijas. Man asmeniškai sunkiausia verslo dalis – kovoti su rutina. Kadangi produktas yra pirmasis ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinėje rinkoje, konkuruoti tenka nebent su įprastais gaminiais“, – sako versli pašnekovė, neįžvelgianti konkurencijos dėl visiškai skirtingų klientų.

Tiems, kas turi gerų idėjų, G. Nečejauskaitė linkėtų ryžto: „Geriau pradėti anksčiau negu vėliau, bet geriau vėliau negu niekada!“