Neklausiu, kiek rytų pradedate klausimu: „Ką apsirengti?“ Paklausiu, ar lengvai randate atsakymą? „Išgirdusi, kad mano kurti drabužiai iš moters žodyno išbraukė frazę „neturiu ką apsivilkti“, aš labai džiaugiuosi“, – Viktorijos Vaičiulienės veidą papuošia nuoširdus šypsnys. Darbuose paskendusi jauna moteris skaičiuoja ne tik savo, bet ir klienčių laiką: „Kaip ir kiekviena dirbanti ir tuo pačiu metu vaikus auginanti moteris, žinau, kokia daugybė darbų užgriūva vos pramerkus akis. Mano klientės energingos, dažniausiai aktyvų gyvenimo būdą pasirinkusios moterys. Savo kūryba noriu ne tik jas puošti, bet ir palengvinti jų dieną“, – sako drabužių salono „V&V Boutique“ įkūrėja ir savininkė.

Skonio suvokimą įskiepijo mama

Panevėžyje gimusi ir augusi V. Vaičiulienė puikiai prisimena laikus, kai turgus buvo pagrindinė (ir kone vienintelė!) apsipirkimo vieta. „Anuomet visos mergaitės atrodė panašiai: timpės su burbuliukais, lakiniai bateliai. Aš tokių neturėjau“, – nusišypso dizainerė. Viktoriją mama rengė rankų darbo drabužiais: pačios megztais megztiniais ir vietinės siuvėjos siūtais sarafanais. „Tuo metu labai pykau, norėjau turėti įprastas timpes“, – juokiasi jauna moteris ir tikina tik vėliau įvertinusi siūto drabužio vertę bei supratusi, kad būti tokiai kaip visi kiti nėra būtina. „Taigi už išugdytą (nors ne iš karto įvertintą) skonio jausmą esu dėkinga mamai“, – šypsosi jauna moteris.

Idėja gimė iš noro atrodyti gražiai

„Mokyklos laikais mokiausi labai gerai ir labai daug, – užtikrina dizainerė. – Vis dėlto turėjau vieną būdą, kuris padėdavo atsipalaiduoti, – užuominomis kalba V. Vaičiulienė, tačiau netrukus patenkina smalsumą: – Labai mėgau derinti drabužius. Per naktis stovėdavau prie spintos modeliuodama įvarius drabužių derinius. Ir nors kitą rytą į mokyklą eidavau kone nemiegojusi – buvau laiminga“, – užtikrina kūrėja.

Geri pažymiai leido pasirinkti gerą specialybę. „Tegu bus teisė“, – tąkart nutarė V. Vaičiulienė. Į sostinę mokytis atvykusiai merginai miestas patiko. „Visi buvo gražūs, dailiai apsirengę. Natūralu, kad panorau puoštis, tačiau kainos man, kaip studentei, buvo neįkandamos, taigi pradėjau lankytis medžiagų parduotuvėse, piešti modelius. Grįžusi į gimtąjį Panevėžį savo idėjas nešdavausi pas siuvėją“, – prisiminimais dalijasi kūrėja.

„Baigusi studijas įsidarbinau Seime“, – šypsosi pašnekovė, tačiau kanceliarinis darbas veikliai moteriai nebuvo tinkamas. „Žinojau, kad turiu keisti darbo pobūdį, tačiau priimti sprendimą baigti su teise ir pradėti kitą, visiškai naują ir nepažįstamą veiklą man buvo per sunku“, – paaiškina dizainerė. Vis dėlto ne veltui sakoma: jei labai norėsi, rasi kelią. „Pradėjau dirbti paraleliai: po darbo valandų Seime skubėdavau namo, kur manęs nuo pusės šešių jau laukdavo klientės“, – pasakoja V. Vaičiulienė.

Išlaikė išbandymus

„Imdamasi šios veiklos nežinojau, tai bus internetinė parduotuvė ar tiesiog parduotuvė, galbūt idėja ir liks idėja, tačiau bandyti labai norėjau. Taip per naktį sugalvojusi pavadinimą, kitą rytą sukūriau naują „Facebook“ paskyrą, į kurią įkėliau pirmąsias savo modeliuotų drabužių nuotraukas. Tai buvo šeši modeliai, fotografuoti namie užtraukus užuolaidas, – pradžią prisimena V. Vaičiulienė. – Drabužius nupirko per dvi dienas, – šypsosi dizainerė ir priduria, kad pastarųjų kainos buvo mažų mažiausiai juokingos. – Iš tiesų kurį laiką sėkmingai save apgaudinėjau, kartodama: „Aš uždirbu.“ Jei tuomet kas nors būtų sąžiningai paskaičiavęs veiklos sąnaudas ir pelną, būtų tekę pripažinti: nepavyksta, tai nepavyksta“, – pečiais gūžteli dizainerė.

„Jei mano ambicijos būtų buvusios labai didelės: pirma kolekcija, profesionali fotosesija ir nepriekaištingo dizaino interneto svetainė, būčiau bankrutavusi“, – įsitikinusi kūrėja. Jos teigimu, dažnas verslą pradedantis žmogus nė neįsivaizduoja, kiek kainuoja įmonės, darbuotojų išlaikymas.

„Iki to, ką turiu, augau net ketverius metus (red. drabužių salonui „V&V Boutique“ šią žiemą sukaks vieneri). Treji metai darbo namuose buvo išbandymas ne tik man, bet ir visai šeimai“, – atvirauja pašnekovė. Po dvejų metų veikos gimė sūnelis. „Reikėjo mokytis padalyti laiką, – sako dizainerė ir prisipažįsta: – Aš labai mėgstu savo darbą. Tačiau namie turiu mylimą vyrą ir sūnų, kuriuos myliu dar labiau už savo verslą, – šypsosi V. Vaičiulienė ir tikina, kad kol kas pavyksta išlaikyti pusiausvyrą. – Kuomet darai tai, kas miela širdžiai, viskas sekasi“, – paaiškina moteris.

Įkvėpimo semiasi iš kasdienybės

„Pasakysiu sąžiningai: įkvėpimas mane aplanko ne žiūrint į žvaigždes ar keliaujant, – nusijuokia dizainerė ir priduria: – Neturiu laiko keliauti, labai daug dirbu. Įkvėpimo semiuosi iš to, kad neturiu ką apsivilkti kitą sezoną. Tai maža savanaudiška paskata“, – šypsosi kūrėja.

Mano atminty iškyla paskutinės „V&V Boutique“ pristatytos kolekcijos nuotraukos. Jose savo kurtus drabužius vilki pati V. Vaičiulienė. „Kodėl? Nes darbas sau visada atliekamas su meile. Modelis gali būti šaltas, abejingas. O tau niekada nespaus batai, niekada nelis lietus, tu nebijosi arklių (nors iš tiesų bijai). Aš geriau nei kas kitas žinau, kiek darbo įdėta į idėją, audinių paiešką. Patikėkite, nėra taip, kad drabužis pasiuvamas ir kabinamas ant pakabos. Ne, drabužio gimimas – ilgas procesas. Akimirką, kai drabužis baigtas, lieka tik padaryti gražią nuotrauką, nebegali jo patikėti kitam, – savo pasirinkimą paaiškina dizainerė. – Tu žinai, su kokia meile viską darei, žinai, su kokia meile ir paskutinį tašką padėsi“, – nusišypso kūrėja.