Mantas Rutkauskas samdomo darbo kėdę iškeitęs į individualią veiklą, šiandien užsiima širdžiai miela veikla – vaizdo medžiagos prodiusavimu ir džiaugiasi laisve bei uždarbiu priklausančiu nuo jo paties pastangų ir įdirbio. Jo nuomone, gyvenimas iš esmės yra paprastas, tiesiog reikia nepamesti galvos, išlaikyti vidinę ramybę ir laisvę, nebijoti rizikuoti ir nuoširdžiai džiaugtis darbu. Manote, kad sunku? Tik ne Mantu Wolt prisistatančiam Mantui Rutkauskui.

Pažintis su menu

Mokykloje buvau intravertas, it tyli kiaulė, tačiau vieną dieną mane ta gili šaknis užkniso. Savaime ėmiau keistis, intuityviai pradėjau labiau mėgautis gyvenimu. Šis lūžis įvyko baigiant mokyklą, per ganėtinai trumpą laiką – metus. Mokantis prioritetai atiteko dalykams, kurie nuoširdžiai domino, pamokoms, kuriose jaučiausi gerai ir stipriai: lietuvių, užsienio kalbų, dailės, istorijos.

Istorija, o ypač senųjų civilizacijų, domino dėl išlaikytos mistikos, intrigos ir kabliuko, ar tikrai tikroviškai ir tiksliai interpretuojamas praeities pasaulis. Dabar suprantu, kad tai davė vieną atspalvių mano dabartinei veiklai – vaizdo kūrybai, kurios nevadinu darbu. Posakis „Dirbk mėgstamą darbą ir tau nereikės dirbti“ puikiai tai paaiškina. Tiek reklaminių klipų, tiek kitų sričių vaizdo klipų kūrimas visada turi turėti šį kabliuką – kartais truputėlį mistikos, paslapties, net jei tai gryna dokumentika.

Kūrybingumas yra talento dalis, kurį paveldi iš protėvių. Senelis grojo akordeonu. Manau, tai šaltinis, iš kurio atsirado polinkis į kokybišką muziką. Būtent muzika ir jos perteikiama emocija bei kuriama nuotaika yra tiek pat svarbi, kiek ir pats vaizdinis turinys. Mamai galiu dėkoti už polinkį piešti, nors niekada šioje srityje nelaikiau savęs gabesniu nei bet kuris kitas mokinys. Vis dėlto papildomas mokymasis dailės mokykloje paklojo naudingus pagrindus ir padėjo suvokti kūrybos principus. Tai naudoju iki šiol tiek laikydamas kamerą rankose, tiek dirbdamas su skaitmenine medžiaga.

Aišku, dirbant vaizdo kūrimo srityje reikia turėti nors truputį talento. Deja, nemažai kūrybingų žmonių šį sugebėjimą nesąmoningai slopina stengdamiesi įtikti klientams, draugams, visuomenei. Visada laikausi taisyklės – kurti ir dirbti taip, kad rezultatu džiaugčiausi pats. Patiks pačiam – patiks ir daugeliui. Nesvarbu, kad įgyvendintos idėjos netelpa į standartus ir teorijas, į tai, ko mokoma kolegijose, universitetuose. Na, o jeigu būtina atitikti tam tikrus kriterijus (pavyzdys – kompanijų stiliaus vadovai „brandbook“, turintys griežtus reikalavimus), vis tiek verta rizikuoti padaryti savaip bent emociniu lygiu. Paprasčiausias pavyzdys – padaryti priešingai, sulaužyti visuotinį stereotipą. Pavyzdžiui, kodėl pienas pardavinėjamas baltuose pakeliuose, o ne ryškiai salotiniuose?

Dažnai būtent asmeninis, per savo prizmę sukurtas konkretaus poreikio, šiuo atveju vaizdo kūrinio, pateikimas duoda žymiai įdomesnį rezultatą. Verta pamiršti baimę, drąsiai eksperimentuoti.

Būdamas septintokas su mokyklos ekskursija atvykau į Vilnių. Pamatęs ant Operos ir baleto teatro stogo didžiulį vaizdo ekraną pamaniau: oho, koks stebuklas, koks fantastiškas jausmas turėtų būti tas reklamas kuriantiems žmonėms, nes juk visas miestas mato jų darbus! Taip gimė pirmoji su ateities darbu susijusi svajonė – kurti tai, ką matytų visi. Na, o su vaizdo medžiagos gamyba iš arčiau susipažinau dešimtoje klasėje.

Kartą po pamokų užsukau pas klasės draugą ir jis parodė laisvalaikiu sukurtą darbą – iš kelių „Tomo ir Džerio“ serijų bei klasikinės muzikos kūrinio kompiuteriu sumontuotą megėjišką klipą. Tai padarė neišdildomą įspūdį – galimybė savaip pateikti vaizdą, sukurti savo versiją. Susiradau tą pačią programą ir užsidegiau ambicija ne tik gerai išmokti dėlioti vaizdus, bet ir padaryti dar geriau.

Dvyliktoje klasėje laikydamas dailės egzaminą nusprendžiau, kad man vien paveikslo neužteks. Kilo idėja pieštą vaizdą perteikti kaip 3D (trijų dimensijų) animacinę vaizdo instaliaciją. Tuomečiai kompiuterinės grafikos pagrindai – vasaros atostogų rezultatas – įrodymas, kad norint, nuoširdžiai domintis nieko nėra sudėtinga.

Per dailės egzaminą visi maloniai nustebo dėl vaizdo instaliacijos, nes tuo metu tai buvo visiškai nauja, matyta tik TV reklamose bei užsienietiškuose animaciniuose filmuose. Žiūrint iš dabartinės perspektyvos tai buvo svarbus žingsnis į būsimas studijas, apie kurias tuo metu dar nieko nežinojau.

Studijos ir pirmieji darbai

Dailės mokykla paklojo labai gerus pagrindus, ypač piešimo, kompozicijos supratimo, estetikos. Nusprendžiau Vilniaus dailės akademijoje stoti į grafinį dizainą, nes tai atrodė vienintelis logiškas sprendimas.

Nors stojamieji egzaminai puikiai sekėsi, įveikti atrankos barjero nepavyko. Likau vienas paskutinių sąraše. Tuo metu maniau, kad viskas – gyvenimas griūva, bijojau, jog teks stoti į visiškai nenorimą specialybę.

Ši dilema – ką ir kaip pasirinkti – kamuoja daugelį abiturientų. Dabar tvirtai sakau: atsipalaiduokite, pamirškite logiką ir nuoširdžiai pagalvokite, ką iš tikro kiekvieną dieną norite daryti. Koks didžiausias potraukis? Taip, dažnas atvejis – patinka keletas, regis, visiškai nesuderinamų sričių: matematika, muzika ir kulinarija.

Vis dėlto rekomenduoju kaip prioritetą rinktis tai, prie ko linksta širdis, nors protas prieštarauja. Net jei įstosite ne ten, kur norite, nėra vėlu ir baigus studijas keisti pakraipą. Pilna pavyzdžių verslininkų, tapusių žymiais fotografais ir atvirkščiai. Studijos – kaip knyga: jei iš jos pasiimi bent vieną gerą dalyką, vadinasi, vertėjo skaityti.

Gaila žmonių, kurie priversti rinktis studijas pagal tėvų norus. Yra daugybė stereotipų, kad, tarkime, baigęs teisę turėsi gerai mokamą ir perspektyvų darbą. Taip, didelė tikimybė, kad tau pasiseks, gausi gerą atlyginimą su daug nuliukų, bet ar jausiesi laimingas, ar jausiesi savo vietoje? Tėvams esu dėkingas, kad niekada nevertė studijuoti vieno ar kito dalyko vien dėl to, jog „taip naudingiau“, leido laisvai pasirinkti ir iki šiol tiki mano tikslais.

Kai stodamas į Dailės akademiją patyriau nesėkmę, tariau sau: „Kas bus, tas bus!“ Tuo metu atmečiau mintį „reikia būtinai įstoti“ kaip nesvarbią. Į stojamuosius egzaminus ėjau nusiteikęs daryti taip, kaip noriu, kaip man patinka. Toks šiek tiek piktas pasiryžimas atsipirko su kaupu, nes įstojau pirmas pagal sąrašą.

Apsigyvenau nuomojamame bute, nes troškau asmeninės erdvės, kampo, kuriame niekas netrukdytų. Studijuojant mane išlaikė tėvai. Kasdien kirbėjo mintis tapti nepriklausomam, leisti jiems atsikvėpti, finansiškai nesėdėti ant sprando.

Smulkūs mokami darbeliai prasidėjo nuo pirmosios profesinės praktikos antrame kurse. Patarimas studentams: jei praktiką atliksite tik dėl popieriaus, geriau apskritai jos nereikia. Verta save stumtelėti iš studijų komforto erdvės. Verta nueiti į įmonę. Verta bent pabandyti. Kuo anksčiau susipažįstama su realiais procesais, tuo lengviau įsilieti į būsimą darbą, tuo mažesnis šokas gavus diplomą pradėti ieškoti, kur galima įsitrinti.

Kaip ir daugelis, į pirmą praktiką patekau per pažintis. Atlikau tai, ko buvo reikalaujama pagal užduotį, o po mėnesio gavau užklausą sukurti porą reklaminių klipų didžiuliam ekranui Panevėžyje. Pasiūlymą nedvejodamas priėmiau, o netrukus tie patys ir nauji klipai pradėjo suktis Vilniaus ekranuose. Tik po kurio laiko atsitokėjau, kaip palengva pasiekiau pirmą septintoko svajonę.

Studijuodamas gaudavau pavienių užsakymų. To užtekdavo smulkioms asmeninėms išlaidoms. Be abejo, tie darbai buvo stiprus trukdis studijoms, kurios ir taip buvo pergrūstos dažnai ne itin naudingomis ir neįdomiomis užduotimis. Visur ieškojau praktinės naudos, užsispyriau, kad visko, ko mokoma, man nereikia. Atsirinkdavau labiausiai patinkančius, naudingus dalykus ir teorijas. Dėl to kildavo konfliktų su dėstytojais, kentėdavo pažymiai. Mintyse nuolat švytėjo šūkis – „Arba gerai, arba nieko“. Toks kraštutinumas nėra geras bruožas, kita vertus, tai užgrūdino siekti tik geriausio rezultato.

Baigus studijas pirmas darbas buvo labai nevykęs. Pažįstami pasiūlė dirbti įmonėje, kuri užsiėmė plakatų, pakuočių, spaudos dizainu. Ten praleidau pusmetį. Turėjau viršininką, kuris nuolat nurodinėdavo, kaip viskas privalo atrodyti, užversdavo reikalavimais. Pirmą mėnesį darbas pasirodė visai įdomus, net ant vadovo už nuolatinius nurodinėjimus nepykau, nes juk toks jo darbas. Apskritai tikėjau, kad būtent taip viskas turi vykti darbovietėje.

Vis dėlto pasąmonėje jau kirbėjo maištingas noras kurti kitaip, nei reikalauja standartai. Brendo pasipriešinimas vadovui, nenoras turėti nuolatinio stogo. Prie akmenų į darbovietės daržą prisidėjo ir tai, kad su drauge turėdavau susitikinėti per pietų pertrauką, nes žinojau, jog po morališkai išsunkiančio darbo nebus nei nuotaikos, nei noro pasimatyti.

Vis dėlto mečiau nepatinkantį darbą ir jau kitą dieną nunešiau gyvenimo aprašymą į kitą įmonę. Ar tiesiogiai įteikti CV yra efektyviau, nei siųsti elektroniniu paštu? Be abejonės! Po kelių dienų sulaukiau skambučio ir kvietimo į darbo pokalbį. Nešiausi ir diplomą, bet jo taip ir neteko išsitraukti iš krepšio. Darbdavius labiau domino mano darbai, kurių tuo metu jau turėjau prikaupęs. Be didelių svarstymų buvau priimtas kaip grafinių vaizdo reklamų animatorius. Ekstazė! Maniau, kad šioje įmonėje galėsiu dirbti kad ir dešimt metų, nes darbas įdomus, atlyginimas tenkina, malonu bendrauti su kolegomis, kasdien gaunu naujų užduočių, tad tobulėti galima septynmyliais žingsniais…

Kai po metų įsivyravo monotonija, o darbai ėmė kartotis, platus kūrybinės raiškos poligonas, regis, susiaurėjo iki mažo tamsaus kiemo su perdegusia apšvietimo lempute.

Laisvalaikiu pradėjau ieškoti papildomos veiklos, kuri kompensuotų saviraiškos trūkumą. Tuo metu mėgau bendrauti užsienietiškose pokalbių svetainėse. Netikėtai pasitaikė pasiūlymas išversti ir pritaikyti anglišką Nyderlandų socialinį tinklalapį Lietuvos rinkai. Atlikęs šį darbą tapau svetainės administratoriumi. Tai suteikė vadybos įgūdžių ir supratimą, kokio darbo norėčiau – tokio, kuriame jausčiausi laisvas ir galintis pats daryti įtaką darbo sąlygoms bei sprendimams.

Šiai veiklai užimant vis daugiau laiko, tuo labiau kad ji buvo mokama, priėmiau sprendimą toliau eiti svajonių darbo keliu – atsisakyti naštos, t. y. dieninio monotoniško darbo reklamos agentūroje.

Laisvai samdomas kūrybininkas

Iš intencijos būti matomam internete ir norėdamas išbandyti vis kitas sritis susikūriau asmeninę svetainę. Iš jos gavau patį pirmą užsakymą – sukurti reklaminį renginio (promo) klipą. Nors pirmoji užklausa atėjo per asmeninę svetainę, vėliau pasitvirtino taisyklė, kad tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva pažintys ir rekomendacijos yra tikroji klientų pritraukimo valiuta.

Pamažu vis augo užsakymų skaičius. Įsijaučiau į darbą, eksperimentavau, stengiausi viską atlikti 110 procentų, mėgavausi tiek procesu, tiek gausėjančiomis pažintimis. Įsigijau filmavimo kamerą ir pradėjau darbuotis ir kaip operatorius. Pradėjau kurti filmukus šokių studijai, beje, nemokamai, bet su sąlyga, kad galėsiu kurti savaip, pasirinktu stiliumi.

Papildomos savireklamos nereikėjo – užteko darbo, gaunamo per pažintis ir rekomendacijas. Dažna laisvai samdomų darbuotojų klaida, kurią taip pat padariau ir kurią sunku ištaisyti, – pernelyg kuklus savęs vertinimas, baimė pasakyti sumą, kuri sukasi mintyse, o balsas ištaria kelis ar net dešimt kartų mažesnę.

Be abejo, šį įdirbį – teisę reikalauti atitinkamo atlyginimo – galima įgyti tik per protingą laiką, kai kokybės, profesionalumo ir kūrybingumo kokteilis pasiekia atitinkamai aukštą lygį. Užsispyrimas rasti klientų, pirmiausia besiorientuojančių ne į patrauklią kainą, o į kokybę, duoda rezultatų – tokių klientų yra.

Galų gale gera kokybė atperka investicijas. Dažnai manęs klausia: „Kiek kainuoja sukurti vaizdo klipą?“ Tai tas pats, kaip klausti, kiek kainuoja nusipirkti namą. Vienokia kaina namo, stovinčio pergrūstame rajone, o visai kitokia prabangios vilos ant jūros kranto. „Kiek kainuoja automobilis?“ O norite važinėti paprastu barškančiu automobiliu ir bijoti, kad dugnas iškris, ar kokybišku, prabangiu ir ilgai džiaugtis aplinkinių dėmesiu?

Iš tiesų esu beprotiškai laimingas žmogus, nes ne užsakovai renkasi mane, o aš juos. Dažnai dirbu namuose, nors daugeliui nesuprantama, kodėl kasdien nevažiuoju į darbą, tai neatitinka visuotinai priimtų normų. O kas yra norma? „Rytas–darbas–vakaras–televizorius–miegas–rytas“? Dar geriausiu atveju savaitgalis su šeima kine, o jei visai tiksliai – prekybos centruose.

Taip, daugeliui kitaip negalima ir neįmanoma. Dėl skirtingų situacijų, priežasčių jų gyvenime jau viskas sudėliota: baigtos studijos, namai, šeima, darbas – ramu. Viskas gerai! Ir gerai tiek, kiek tuo tiki. Vadinkite mane maksimalistu, naiviu ar dar kaip nors, bet pasirinkau kitokį scenarijų, pagal kurį tiek darbas, tiek pats gyvenimas kaip procesas teikia malonumą.

Pavyko suderinti darbą ir hobį, todėl sakau visiems, kad būtent dėl to neturiu griežtų darbo valandų. Jų apskritai nėra dėl požiūrio į darbą kaip į kūrybišką, įdomią ir naudingą veiklą. Žinoma, negalima leisti klientams užlipti ant galvos ir skambinti dvyliktą valandą nakties. Turi būti bent elementari pagarba sau. Kartais pasitaiko atvejų, kai neatsiliepiu telefonu. Jei taip yra – tai pirmas indikatorius, kad reikia keisti situaciją, ieškoti priežasčių. Realiausia ir paviršutiniškiausia – per didelis darbo kiekis, jėgų neįvertinimas.

Konkurencijos nebijau, nes tikiu, kad vietos užteks visiems. Lietuvoje yra daug dirbančių panašiu stiliumi ir žymiai geriau už mane. Tebūnie, pasiimk mano klientą, padaryk geriau, tačiau savąjį aš vis tiek rasiu. Tuo labiau kad klientai yra lojalūs – jeigu užsakovas liko patenkintas tavo darbu, neis ir neieškos pigiau, grįš pas tave. Sklando mintis, kad jeigu nori gero produkto ar rezultato bet kokioje srityje, rask tinkamą žmogų ir duok jam laisvę. Iš praktikos galiu pasakyti, kad dirbant nenoromis, prievartaujant save klientas tai pajus, o ir rezultatas bus prastas.

Gyvenimas iš esmės yra paprastas, tiesiog reikia atsipalaiduoti, nes visi sprendimai šalia. Kasdienis stresas, monotonija užblokuoja minčių priėjimą prie jų. Todėl pašalinti priverstinį stengimąsi, atsipalaiduoti – o tai darbe galima pasiekti tik mėgaujantis procesu – yra gyvybiškai svarbu. Turime daugybę pasirinkimų, o kokį scenarijų pasirinksime, priklauso tik nuo mūsų pačių.

Pagrindiniai sėkmės principai pagal Mantą Wolt

Kiekvienas esame talentingas

Reikia turėti svajonių, didesnių už mus

Niekada nesustoti įgyvendinus svajonę – pasiekus tikslą išsikelti naują

Užsiimti tik ta veikla, kuri patinka

Prioritetas intuicijai, o ne stereotipinei logikai, net jei tai prieštarauja viskam

Esant savo vėžėse nekyla klausimas „Ar aš to tikrai noriu?“

Jei dirbdamas jautiesi išprievartautas, metas keisti veiklą

Pamiršti standartus

Eksperimentuoti

Leisti sau prabangą būti savimi

Šie principai teisingi tiek, kiek jais tiki