„Maitinimo verslas yra gyvas organizmas, kurį reikia prižiūrėti nuolatos ir stipriai“, – įsitikinęs Tomas Malčiauskas (30), prieš trejus metus pradėjęs šeimos verslą – tuomet apmirusiame Panevėžio centre atidaręs sušių ir kavos barą „Mai Sushi“. „Tik skirdamas verslui visą savo laiką, gali tikėtis, kad pasiseks“, – pritaria jo sutuoktinė Sandra Misevičiūtė (29) ir sesuo Eglė Malčiauskaitė (25). Trijulei pavyko sugriauti nuo pat verslo pradžios lydėjusias skeptiškas aplinkinių nuostatas, kad sušiams Panevėžyje – ne vieta.

Pirmosiomis darbo dienomis ištiko šokas

Laisvės alėjoje išskirtinį barą atidarę Malčiauskai buvo pirmieji. „Po krizės aplinkui kone visos patalpos buvo tuščios ir nuomojamos. Mus tikino: „Nesitikėkite, nepasiseks, šioje vietoje niekas neišsilaiko. Po mūsų atidarymo viskas pasikeitė. Žmonės ėjo“, – pasakoja T. Malčiauskas. Jo sesuo iki šiol prisimena pradžią: „Pirmosios dienos buvo labai sunkios. Neturėjome jokios patirties: nei kiek žmonių ateis, nei kaip juos aptarnauti, nei kiek maisto ruošti. Be to, mus vertino nepatikliai, su užuojauta pranašavo: „Pamatysi, vaikeli, ilgai čia nedirbsite…“ Arba: „Dabar skanu, bet vis tiek kada nors kokybė suprastės, visur suprastėja.“ Vyravo bendra nuomonė: „Na, dabar viskas gerai, bet taip nebus.“ S. Misevičiūtės teigimu, palaikė tik šeima, artimiausi žmonės. „Išsilaikėme, nes patys to labai norėjome ir siekėme. Ėjome, darėme, dirbome, net nebuvo laiko svarstyti, kad bus blogai. Bus gerai! Visada taip maniau“, – sako ji. Moteris tikina, kad, net ir praėjus trejiems metams nuo verslo pradžios, išgyvena dėl nesėkmių: „Klientų pastabos nepraslysta mums pro ausis.“

 

Visas santaupas išleidome vien šiai idėjai, likome be pajamų šaltinio, gyvenome vien tik ja. Gerai, kad buvome trise, visiems kartu išspręsti problemas daug lengviau. Jeigu požiūriai labai skirtųsi, gal ir nebūtų paprasta. Mes žiūrime į vieną pusę.

T. Malčiauskas

 

Rezultatą pasiekė savo įdirbiu

„Sėkmę pelnėme bendru darbu. Reikėjo labai daug dirbti, buvo bemiegių naktų. Iš pradžių visi trys dienos šviesos nematėme“, – įtampos kupiną pirmąjį veiklos pusmetį prisimena Malčiauskai. Vyras virtuvėje suko sušius, o jo žmona ir sesuo darbavosi prie baro. Ir dabar, praėjus trejiems metams, visi dirba kiekvieną dieną. „Būdami vietoje viską matome. Būna, kad virėjas ateina blogos nuotaikos, jis ne taip gamina, tad turi jį pakalbinti, kad darbe vyrautų kuo geresnė nuotaika. Jeigu patiekalas nevykęs, prašome perdaryti. Žmonės tai supranta ir jaučia. Negalime pasitraukti, esame prisirišę prie šios vietos, nes labai daug įdėjome, – sako S. Misevičiūtė. – Dauguma ir dabar nežino, kad esame savininkai. Nesiskelbiame. Verslas, kai atvažiuoji pasiimti tik pinigų, mums visiškai nepriimtinas. Be savo indėlio jis neįmanomas, nors pas mus dar keista matyti savininkus, dirbančius prie baro. Yra tekę pajusti žeminamų žvilgsnių, neva esi nieko vertas, jei dirbi bare. Mūsų šalyje žmonės labai vertina išorinį įvaizdį. Aplinkinių pavyzdys mūsų neįkvepia, keliaudami pasižiūrime, kaip yra kitur. Mums priimtinesnė užsienio kultūra, kur maitinimo versle dirba ir patys jo šeimininkai.“

Kodėl sušiai ir kava? Pasak T. Malčiausko, dar prieš atidarydami barą matė, kad Panevėžyje tikrai nebereikia picerijų, tad atspirtimi tapo tai, ką mėgsta patys. „Nemanau, kad būtų gerai siūlyti maistą, kuris tau pačiam nepatinka. Negalėtum to daryti gerai“, – įsitikinęs verslininkas, teigiantis, kad kiekvienas patiekalas iš valgiaraščio yra pačių ragautas. Pavadinimą galvojo ilgai, nes norėjo paprasto ir lengvai suprantamo. „Mano sušiai“ anglišką pavadinimą, kad būtų įdomiau, sulietuvino ir pavadino „Mai sushi“. Iš logotipo raidžių susidaro graži lašiša.

Iššūkis – rasti darbuotoją

„Panevėžyje, kaip tikriausiai ir kituose miestuose, labai trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Tie, kurie ateina ir nori dirbti, stengiasi ir pasilieka, o tie, kurie tikisi tik praleisti laiką, pamato, kad čia taip neišeis. Turime darbuotojų branduoliuką, bet esame jaunas verslas, vis plečiamės, todėl mums nuolatos trūksta žmonių. Netgi svarstėme galimybę vežtis darbuotojų iš svetur, bet tai būtų paskutinis variantas“, – didžiausią stabdį judėti į priekį įvardija T. Malčiauskas. Jis turi rūpesčių ir dėl produktų užsakymo: „Lietuvoje realiai yra labai mažai tokios specializacijos tiekėjų, be to, dažniausiai neatitinka produktų kainos ir kokybės santykis.“

Daug pastangų kainavo ir kavos paieškos. „Susiradome brangią, itališką, bet, tariantis dėl kavos aparato įtraukimo į panaudos sutartį, į mus žiūrėjo nepatikliai. Prišnekinome ir dabar esame vieni geriausių klientų, – sako vyras. – Nė vienas nesame kulinaras ar baigęs virtuvės mokslų, iš pradžių sušius patys mokėmės sukti namie, o paskui ilgai ieškojome virtuvės šefo. Padėti sutiko patyręs meistras Osama iš Vilniaus, jis sukūrė ir sušių valgiaraštį.“

Iš samdomo darbo – į nuosavą verslą

Visi trys pažįstami nuo mokyklos laikų. T. Malčiauskas negražina tikrovės: „Realiai baigiau tik vidurinę mokyklą, nuo 15 metų pradėjau dirbti sandėliuose, taip pat ir naktimis, be poilsio dienų. Mokslai nebuvo man prie širdies, visuomet sukau galvą, kaip užsidirbti pinigų ir padėti tėvams. Nebuvome iš pasiturinčios šeimos. Daug dirbdavau ir išnaudodavau visus savo išteklius, bet ilgainiui supratau, kad tokiu būdu neužsidirbsiu, mintys pradėjo suktis apie verslą.“

S. Misevičiūtė, dar studijuodama verslą Kauno technologijos universitete, dirbo viename maitinimo tinkle. Ten įgijo daug naudingos patirties ir suprato, kad jai šis darbas įdomus. E. Malčiauskaitė baigė tarptautinį verslą Vilniaus universitete. Visi trys tarpusavyje pasikalbėdavo, kad reikėtų kurti ką nors savo. Visų galvose sukosi panašios mintys. Nuosavo verslo idėja išsirutuliojo per porą metų. „Atėjo diena, kai nusprendėme: darome ir nebesidairome į šalis. Nustūmėme savo komforto zonas į šalį ir išėjome dirbti savarankiškai. Dabar, kai pagalvoji, pasielgėme ekstremaliai. Visas santaupas išleidome vien šiai idėjai, likome be pajamų šaltinio, gyvenome vien tik ja. Gerai, kad buvome trise, visiems kartu išspręsti problemas daug lengviau. Jeigu požiūriai labai skirtųsi, gal ir nebūtų paprasta. Mes žiūrime į vieną pusę“, – šeimos verslo pranašumus įžvelgia T. Malčiauskas. Savo verslui įkurti prireikė maždaug 60 tūkst. eurų.

Verslo teikiamas džiaugsmas

E. Malčiauskaitė patenkinta išsipildžiusia svajone: „Įsitikinome, kad nereikia klausytis blogą lemtį pranašaujančių kalbų, jos visiškai nėra autoritetas. Įgijome patirties, dabar daug drąsiau. Visa tai skatina žengti naujo verslo link.“

Įkūrėjo dažnai teiraujasi, kada jam verslas atsipirks. „Teisingai, versle taip ir reiktų matuoti, kada jis tau neš naudą, bet realiai man ne pinigai yra rodiklis. Apčiuopiamą grąžą tau duoda žmonės. Geri jų atsiliepimai – atsiperkanti investicija, skatinanti judėti į priekį, – sako verslu patenkintas T. Malčiauskas, o pradedantiesiems verslininkams linki: – 110 proc. įsitikinkite savo idėja ir tik tuomet ženkite pirmą žingsnį.“

S. Misevičiūtės nuomone, jeigu pats netikėsi tuo, ką darai, aplinkiniai tuo labiau netikės. Jai pritaria ir vyro sesuo, verslo naujokams linkinti stiprybės stengtis: „Nes, jeigu darysi tai, ką daro kiti, galvodamas apie pinigus, gero nelauk.“

„Mai Sushi“