Kinas – dar palyginti jauna meno šaka. Juk patys pirmieji jo pavyzdžiai pasirodė tik devyniolikto amžiaus pabaigoje. Nepaisant to, filmai jau spėjo tapti bene populiariausia meno šaka šiandienos pasaulyje. Jie teikia pramogą, atgaivina sielą, galų gale verčia susimąstyti. Spalio pavakarę susitikau su Lina Sakalauskaite ir Donatu Mince, kurių tinklalapis „Kinfo“ tapo savotišku virtualiu centru, kuriame kūrėjai gali pranešti apie save, o skaitytojai sužinoti kas, kur, kada ir kaip. Su Lina ir Donatu pasikalbėjome apie tiklalapio atsiradimą, augančią šalies kino pramonę ir patį kiną.

Kinu domėjosi jau seniai

Pašnekovai tikina, kad filmai jų gyvenime visada užėmė svarbią vietą. Taip jau susiklostė, kad bežiūrint juos atsirado poreikis sužinoti daugiau, pasikapstyti giliau.

„Man tai visada buvo įdomu. Kai pradėjau vaikščioti į kino teatrus, susiradau daugiau ir platesnės informacijos. Kažkaip viskas ir įsisuko“, – sako D. Mincė.

„Kinas, man atrodo, mane visada domino, net vaikystėje sakydavau, kad nežinau, kuo tapsiu, bet dirbsiu kine. Paskui savanoriavau „Kino pavasaryje“, pamačiau, kiek vyksta renginių, sužinojau, kiek vien Vilniuje organizuojama festivalių. Suskaičiavau, kad jų yra daugiau nei dvidešimt. Kadangi nebuvo terpės, kurioje kaupiama visa informacija, norėjau, kad žmonės jos gautų kuo daugiau. Norėjau, kad žinotų, kokie ir kada Vilniuje vyksta festivaliai, kokie svečiai į juos atvažiuoja. Taip viskas ir prasidėjo“, – pasakoja L. Sakalauskaitė.

Domintis kinu ir jo naujienomis atsirado noras pasidalyti sukauptomis žiniomis. Taip atsirado „Kinfo“.

„Užuomazgos atsirado gana seniai. Pradėjau rašyti savaitinį „Kas, kur ir kada“, vėliau apėmė noras pateikti kuo daugiau informacijos. Prie manęs prisidėjo dar viena mergina, atsirado „Kinfo“. Kai ėmėmės kitų darbų, „Kinfo“ numirė, laimė, pasirodė Donatas ir pasakė „darom“. Dabar jau pusantrų metų esame tvirta komanda, kuri rašo, stengiasi nuolat atnaujinti informaciją. Taip išaugome, kad kasdien gauname maždaug devynias naujienas iš įvairių šaltinių“, – pasakoja L. Sakalauskaitė.

„Kinfo“ šiuo metu vadovauja keturiese: Lina, Donatas, Audrius Meška ir Eglė Burbaitė, o prie puslapio kūrimo prisideda kur kas daugiau žmonių – rašo, filmuoja ar kitaip jį tobulina maždaug trisdešimt kino mėgėjų. „Žmonės atsiranda įvairiai. Seni pažįstami, draugai arba tie, kurie tiesiog mėgsta kiną. Mes kartais paplatiname pranešimą, kad ieškome norinčių prisidėti. Kai kurie prisideda ir nebeišeina. Tai bendras idėjinis darbas“, – sako L. Sakalauskaitė.

Anot jos, į „Kinfo“ ateina įvairių pomėgių žmonių, todėl ir rašoma apie įvairius žanrus. Puslapyje vietos atsiranda informacijai ir apie dokumentiką, ir apie komercinį, ir apie autorinį kiną.

„Mes skirties nedarome, priešingai, stengiamės ją sumažinti, nes kai žmogus užsidaro vienoje erdvėje, nebamato, kad šalia yra kitas labai gražus pasaulis. Žmogus turi žinoti, kad yra dokumentininkų festivalis, kad dokumentiniai filmai gali praturtinti jo pasaulį. Komercinių filmų irgi reikia, nes savaitgalį norisi atsipūsti. Šalia yra ir kitokių filmų, kurių taip greitai neprarysi. Pas mus niekada nebuvo griežtos skirties. Jeigu žmogus ateina norėdamas rašyti apie komercinius filmus, jis pamato tą dalį, kurios anksčiau nematė“, – teigia pašnekovė.

Tikisi prisidėti prie Lietuvos kino kultūros augimo

Pastaraisiais metais Lietuvos kino pramonė gerokai išaugo. Vis daugiau lietuviškų filmų pasiekia kino teatrus ir sulaukia komercinės sėkmės, o tai labai svarbu. Ar tik nėra ir „Kinfo“ nuopelnas?

„Taip jau sutapo. Tapome savotiška platforma, kurioje kūrėjai gali prisistatyti. Anksčiau kino naujienos paskęsdavo tarp kitų arba paprasčiausiai tai būdavo kokios nors kompanijos reklamuojami filmai. Nebuvo vietos, kurioje galėtų pasireikšti kiti. Pas mus gali reikštis visi. Lietuviškas kinas mus vienija ir mums be galo džiaugu, kad šiemet pasirodė tiek daug lietuviškų filmų“, – sako L. Sakalauskaitė.

Taigi „Kinfo“ tampa savotišku centru, kuriame skelbiama visa su kinu susijusi informacija.

„Džaugiamės, kad galime padėti šiek tiek pakelti lietuvišką kiną. Šiemet yra gerų ir komercinių, ir autorinių darbų. Visus stengiamės pristatyti. Kai kurie su mūsų pagalba ir randa savo auditoriją“, – teigia D. Mincė.

Pašnekovai džiaugiasi, kad subrendo kino kūrėjų karta, kuri suvokia, kaip svarbu pranešti apie save, kokia reikšminga filmo sėkmei yra rinkodara.

„Iš pradžių mes jų ieškojome, kad praneštume, jog esame. Dabar jie patys mums skambina, kviečia į premjeras. Nesame tik kino tinklaraštis, kuriame kažkas rašo naujienas. Visi žino, kad esame „Kinfo“ ir skelbiame informaciją apie kiną. Jaučiame, kad mus atranda ir vis daugiau kinomanų. Tai liudija augantis skaitytojų skaičius. Lietuviai nekomentuoja tiek daug, kiek norėtųsi, tačiau matome, kad žmonės dalijasi naujienomis, reiškia savo nuomonę“, – sako L. Sakalauskaitė.

Taip pat daugėja žmonių, norinčių ir gebančių rašyti filmų apžvalgas. Nors Lietuvoje recenzijų kultūra dar tik žengia pirmuosius žingsnius, atsiranda vis daugiau bandančių tai daryti.

„Žmonės po truputį rašo. Iš pradžių – kad ir trumpus komentarus feisbuke. Taip viskas po truputį rutuliojasi“, – teigia D. Mincė.

Rašančiųjų skaičius taip išaugo, kad svetainės kūrėjai gali užsiimti kitais darbais.

„Iš tikrųjų mes, ko gero, rašome mažiausiai iš visos komandos. Turime didžiulę komadą, kuriai įdomu ir kuri stengiasi. Vienintelis prašymas rašantiems – kad nerašytų piktai vien dėl to, kad norisi. Viskas. Visa kita yra tavo laisvė. Svarbu tik argumentuoti“, – sako L. Sakalauskaitė.

Ji tvirtina, kad augantis recenzentų ir skaitytojų būrys labiausiai ir įkvepia dirbti. „Mane labai motyvuoja geri atsiliepimai. Tai rodo, kad žmonėms to reikia, kad mes darome gerą darbą. Jeigu šiaip rašytume, ieškotume žmonių, bet niekas mūsų neskaitytų, būtų liūdna ir mes to nebedarytume. O kai yra poreikis, atrodo, kad esame reikalingi, ir negalime sustoti“, – šypteli pašnekovė.