Valdas Kavaliauskas yra buvusios Veterinarijos akademijos absolventas. Jis ilgai dirbo didelėje prancūzų kompanijoje, kuri užsiėmė paukštininkyste. Ten dirbdamas vyras susipažino su kitos prancūzų bendrovės darbuotoja Rasa, kuri vėliau ir tapo jo žmona. Dabar Valdui 51 metai ir jis džiaugiasi, kad su žmona priėmė sprendimą išvažiuoti iš Vilniaus ir apsigyventi Dzūkijos miškų apsuptyje. Ten jie augina 20 ožkų ir 5 karves, iš kurių pieno savo rankomis daro sūrius ir moko kitus šio amato.

Kavaliauskai ne vieninteliai užsiima tokia veikla. Norinčių – daug, tačiau kokybiškai galinčių atlikti visus reikiamus darbus, pasak Valdo, yra vienetai. Iš visų pradėjusių galiausiai lieka ir aukštą kokybę pasiekia apie 1 proc.

„Prieš kurį laiką pastebėjome atotrūkį tarp sūrio gamintojų ir valgytojų. Be to, tikrai geros produkcijos gamintojai yra labai smulkūs ir jiems sunku pasiekti platesnę rinką. Dėl šių priežasčių prieš 7 metus tapau asociacijos „Viva Sol“ vienu iš steigėjų. Na, o prieš trejus metus buvo žengtas kitas žingsnis – mūsų asociacija įsteigė viešąją įstaigą Sūrininkų namai. Dabar ji vienija 5 smulkiuosius ūkininkus, kurie gamina įvairius sūrius“, – sakė ūkininkas ir verslininkas.

Anot jo, asociacija „Viva Sol“ yra ideologija paremtas judėjimas, o Sūrininkų namai – vitrina, kurioje pateikiamos prekės. Jei ne ši įstaiga, realizuoti savo produkciją jos nariams būtų gana sudėtinga. Pavieniui jie būtų daug silpnesni, nes įstaiga padeda viešinti smulkiuosius gamintojus bei jų produkciją, šviečia vartotojus ir formuoja sūrininkų įvaizdį.

„Daugiausia savo produkcijos parduodame Vilniuje vykstančiuose turgeliuose, kurie organizuojami salotų bare „Mano guru“. Ten realizuojame apie 60 proc. savo sūrių. Likusią dalį parduodame kitur. Pavyzdžiui, lankytojams, kurie atvyksta į Dargužių kaime esančius Sūrininkų namus. Ten galima ne tik paragauti mūsų gaminių, bet ir pasimokyti, kaip padaryti sūrį“, – pasakojo Valdas.

Po Sūrininkų namų stogu susibūrusiems ūkininkams dėmesio nestinga, jų pagamintų sūrių paklausa irgi didelė, tačiau didinti gamybos neketinama. Į juos dažnai kreipiasi šiuo metu itin išpopuliarėjusių nedidelių krautuvėlių savininkai, kurie neseniai pradėjo verslą ar ketina atidaryti tokią parduotuvę. Anot V. Kavaliausko, krautuvininkai siūlosi pardavinėti Sūrininkų namų produkciją, tačiau turi nusivilti – jų poreikių atitikti sūrininkai kol kas neketina.

„Patys kalti. Prekėmis, kurias pardavinės savo parduotuvėje, verslininkai turėtų rūpintis iš anksto, o ne ieškoti paskutinę minutę“, – tvirtino ūkininkas ir čia pat pridūrė, kad ateityje Sūrininkų namai plėsis ir priims daugiau narių. Vadinasi, produkcijos pasiūla išaugs gana stipriai.

Sėkmė, kurios sulaukė Sūrininkų namai, rodo, kad Valdo ir jo kolegų pasirinktas veiklos modelis yra tikrai geras. Pašnekovo teigimu, tai galėtų būti vienas iš pavyzdžių, kad Lietuvos kaime irgi galima sėkmingai gyventi ir užsiimti verslu, nebūtina pinigų vaikytis didmiesčiuose.

„Mes gyvename tikrai gerai. Ypač todėl, kad darome tai, ko tikrai norime. Neuždirbame kalno pinigų, bet tai ir nėra mūsų tikslas. Apskritai visi uždirbame skirtingai. Pavyzdžiui, mes per mėnesį uždirbame 3 000–4 000 Lt. Žinoma, ar tokia suma yra pakankama, priklauso nuo žmogaus poreikių. Mums užtenka. Manau, ir kolegos susikuria tenkinančią gerovę. Jie juk pragyvena ir išlaiko savo šeimas. O kai kurie turi net 4 vaikus“, – pasakojo V. Kavaliauskas.

Pasak jo, tam, kad būtų pasiektas ir išlaikomas toks pajamų lygis, reikia dirbti kiekvieną dieną. Juk gyvuliai išeiginių neturi ir juos reikia nuolat prižiūrėti.

Vis dėlto Valdas ir Rasa randa būdų pailsėti ir net pakeliauti. Pasirodo, jie savo ūkį perleidžia tiems, kas nori pajusti, ką reiškia ūkininkavimas bei sūrių gamyba.

„Yra nemažai norinčių išmokti šio amato. Tad mes su malonumu padedame žmonėms. Už tai nemokame nei mes, nei tie, kas perima ūkį. Taip susikuriame sąlygas atostogauti. Pavyzdžiui, šiais metais pailsėti keliausime į Prancūziją“, – džiaugėsi pašnekovas.

Paklaustas, ar galėtų ką nors patarti norintiems persikelti į kaimą ir pradėti ūkininkauti, V. Kavaliauskas sakė: „Norėtųsi palinkėti žmonėms, kad pirmiausia suvoktų save. Aišku, tai, kuo užsiimame, iš pirmo žvilgsnio nėra sudėtinga, bet reikia turėti omenyje, kad gyvenimo sąlygos kaime yra permainingos. Vasarą čia gražu ir šilta, tačiau rudenį ir žiemą pasidaro šalta ir nejauku. Na, bet jei esi tvirtai apsisprendęs, tai ne kliūtis. Pavyzdžiui, aš niekada nesigailėjau, kad persikėliau į kaimą.“