33 metų vilnietė vitražistė, žinomo skulptoriaus Vytauto Karčiausko dukra Laura Karčiauskaitė-Potet, prieš dvejus metus išvykusi užkariauti Prancūzijos, pradėjo nuo nulio, o dabar didžiuojasi bendradarbiavimu su garsiausiais architektais ir savo darbų parodomis Paryžiuje. Kartu su vyru Laurent’u Potet (44 m.), tarptautinių vyriausybių patarėju, du vaikus – Jori Francois (11 m.) ir Amelya (7 m.) – auginanti moteris savo veiklos nevadina verslu, tačiau pripažįsta, kad perspektyvos išgyventi iš kūrybos yra puikios.

Menininkų pėdomis

E. Balsio menų gimnazijoje Klaipėdoje baigiau tapybos specialybę. Tai buvo ideali vieta augti ir mokytis menui gabiems vaikams. Mokykloje buvau pasiutęs vaikas. Turėjau kelis nuostabius mokytojus. Jie mums davė be galo daug laisvės ir uždegė noru eiti kūrybos keliu. Vienas šių mokytojų – tapytojas V. Viningas.

Vėliau baigiau Vilniaus dailės akademiją. Gyvenau aplinkoje, kur menas buvo kasdienis dalykas. Mano tėvai yra meninkai. Tėtis – garsus skulptorius Vytautas Karčiauskas, o mama rūpinosi jų meno galerija „Pėda“, esančia Klaipėdoje. Pirmoje mokykloje eidama į dailės pamokas savo piešinių nedrįsdavau rodyti. Kai visi piešė gražius piešinukus, aš atnešdavau keistas abstrakcijas. Stiklą pasirinkau todėl, kad patinka tapyba ir technologijos.

Vitražas – stiklo laisvė

Vitražisto specialybė yra kūrybinis darbas su stiklu. Tai lyg tapyba spalvomis ir šviesomis, tik daugiau techninių dalykų. Puikus darbas, sakyčiau. Gana dažnai dėkingesnis nei tapytojų ar skulptorių. Stiklo kūrinys, esantis erdvėje, vadinasi skulptūra. Stiklo pano ant sienos – lyg tapyba stiklu. Šiuolaikinis stiklas gali būti tiek interjerui, tiek eksterjerui skirtas kūrinys. Toks kūrybinis darbas suteikia daug laisvės ir pačius įvairiausius formatus. Nors tradicinis vitražas visuomet turėjo aiškius rėmus, man patinka laužyti tradicijas. Nepatinka nei vitražai laguose, nei langų rėmai.

Laimės ieškant svetur

Gyvendama Lietuvoje turėjau klientų Sietle, Čikagoje, nemažai Rusijoje, Skandinavijoje, Olandijoje, Vokietijoje. Manau, menininkui privaloma keliauti. Lietuvoje kūrybos ir darbo prasme jaučiausi kaip uždaram rate. Trūko iššūkių. Koks skirtumas, ar kurti dviejų, ar trijų metrų kūrinį?

Į Prancūziją atvykau prieš dvejus metus. Tuo metu Laurent‘ui baigėsi trejų metų darbo sutartis Rusijoje. Jo darbai labai susiję su kelionėmis ir nuolatiniu šalių keitimu. Mano darbams reikalingos ypatingos sąlygos, neužtenka popieriaus ir juodo pieštuko. Po ilgų svarstymų, kur būtų geriausiai gyventi visiems kartu, nutarėme, kad Prancūzijoje.

Kritika ir pripažinimas Prancūzijoje

Kai persikėlėme iš Lietuvos į Prancūziją, kontaktų darbams vietoje neturėjau jokių. Tai buvo laikas, kai reikėjo įrodyti, ką galiu. Tiesiog pusantrų metų iššūkio. Prancūziškojo gyvenimo pradžią būtų galima apibūdinti M. Gandhi žodžiais: „Iš pradžių jie ignoruoja tave, paskui juokiasi iš tavęs, dar vėliau kovoja su tavimi, o galiausiai tu laimi.“

Tai yra prabangos rinka, kurioje įsitvirtinti labai sunku. Joje svarbiausia talentas, idėjos ir kokybė. Be abejo, svarbus ir vardas. Kontaktų paieškos buvo nelengvos. Pradėti dirbti su architektais, kurie kuria tik geriausius interjerus, yra komplikuota. Į elektroninius laiškus jie beveik niekuomet neatsakydavo. Skambinimas telefonu irgi nebuvo veiksmingas. Labiausiai pasiteisinantis dalykas – nueiti pas juos tiesiai į biurą. O tada užburtas ratas – įeiti į prabangų architektų biurą galima tik paskyrus susitikimą. Arba… labai norint.

Kita vertus, prancūzai labai vertina kūrybinį darbą ir žmones, kurie žino, ko nori. Bretanėje architektai purtė galvas ir aiškino, kad mano kūriniai nepanaudojami, kad tokių niekas nekuria. Paryžiuje tokių kūrinių taip pat nėra. Tada supratau, kad tai ir yra mano auksinė galimybė.

Paryžius turi viską: tapybą, skulptūrą, fotografiją. Tad suprasti, kad tai, ką darau, niekas kitas nedaro, ir buvo gera staigmena. Iš pradžių Paryžiaus architektai mane kritikavo dėl mėlynų spalvų. Dabar – kūriniai, pristatyti Paryžiaus dizaino savaitėje, buvo pasirinkti būtent mėlynų spalvų ir atspalvių. Tai, kas jiems pradžioje buvo šalta mėlyna, dabar tapo nauja spalva jų interjerui, brandi ramybės ir dangaus spalva.

Įkvėpimas – gyvenimas

Dirbant kūrybinį darbą svarbiausia yra būti kūrybingam. Dar svarbu svajoti. Waltas Disney yra pasakęs: „Jeigu galite tai susvajoti, jūs galite tai padaryti.“

Negalvoju, kaip sukurti kūrinį. Pirmiausia gimsta idėja. Kai žinau, ką noriu matyti, tada ateina laikas techniniams sprendimams. Gyvenimas, kurį gyvename, yra mano įkvėpimas. Man patinka skaityti, niekada nežiūriu televizoriaus. Nebūtina keliauti, kad pasisemtum įkvėpimo. Įkvėpimas ateina sėdint prie darbo stalo su pieštuku rankoje. Taip pat atėjus pas klientą, į naują erdvę, kuriai turiu pasiūlyti projektus. Jis ateina bendraujant su draugais Paryžiuje. Jie visi dirba kūrybinį darbą, tad tokie vakarai yra lyg idėjų mainai, tik iš skirtingų sferų. Be galo įdomu diskutuoti apie meną ir naujas idėjas su architektais ir dizaineriais. Mes kiekvienas skirtingai prieiname prie savo kūrybos, bet yra ir daug bendra. Mano filosofija – kurti gyvenimą gražesnį, kuriame yra vietos ypatingiems daiktams, erdvėms ir kūriniams. Gyvenimas su daug iššūkių ir dar daugiau laisvės. Laisvės gyventi, kur norisi, ir kurti, ką norisi.

Prabangos rinkos subtilybės

Kiekvienas kūrinys atsiranda sukurdamas savo istoriją. Tad kūryboje visuomet palieku daug vietos netikėtumams. Kada nors reikės padaryti mažus aprašus ir išsiųsti kientams. Manau, jiems būtų smagu sužinoti trumpas istorijas kūrinių, kurie gyvena pas juos. Na, pavyzdžiui, vienas mano kūrinys yra sumontuotas aukštyn kojomis. Kai pamačiau, supratau, kad tai buvo daug geresnis sprendimas, nei planavau. Kūryba yra kūryba, net ir tada, kai kas nors nutinka atsitiktinai.

Dirbu prabangos rinkoje, kur menas, dizainas ir mada yra tarptautiniai. Manau, remtis nacionaliniais ar žemyniniais ypatumais jau negalima. Europiečiai, rusai, amerikiečiai ar arabai – visi keliauja po tą patį pasaulį, po tuos pačius viešbučius, restoranus, galerijas. Žmonėms reikia paprastumo, prabangos ir elegancijos. Išskirtinumo, bet ne nacionalizmu paženklintų dalykų. Tad menas tapo globalus.

Paryžiaus dizaino savaitė ir Lietuvos verslininkai

Mano klientai yra ypatingi. Žmonės, kurie perka meno kūrinius, patys yra ypatingi ir įdomūs. Labai patinka lietuviai, nes jie kitokie. Šiandienos lietuviai verslininkai – tai žmonės, patys sukūrę verslą, dažniausiai įdomios ir charizmatiškos asmenybės. Prancūzijoje – kiek kitaip, ten daug paveldimų dalykų. Kiekvienas kūrinys man yra didelis iššūkis, su pakylėjimu, depresijos valandėlėmis ir pusvalandžiais. Ir rezultatu, kurį noriu parodyti kitiems.

Svarbiausi pastarojo meto įvykiai – dalyvavimas Paryžiaus dizaino savaitėje ir vienas iš kūrinių, kurį kūrėme su Vytautu Karčiausku ir kuris buvo išsiųstas į „Expo 2012“ Korėjoje.

Labai graži vieta įsigyti mano kūrinių – „Ecart Paris“. Ten nuostabus interjeras ir kūriniai, kuriuos teko kurti, yra vieni gražiausių. Jie brandesni, solidūs.

Turiu prisipažinti, kad Paryžius mane gerokai kilstelėjo. Mano darbų dar galima įsigyti meno galerijoje „Pėda“ Klaipėdoje. Ten galima pamatyti mano kūrinius gyvai arba pakalbėti apie užsakymus. Juk visuomet įdomu kurti konkrečiai erdvei ir konkretiems žmonėms.

Vilnius, Paryžius ir Maskva

Mano darbo savaitės tvarkaraštis priklauso nuo to, kurioje šalyje esu. Paryžiuje – įtemptas darbo grafikas ir daug susitikimų. Bretanėje dirbu su projektais, todėl darbo dienos prasideda vaikus nuvežus į mokyklą, įsijungus mėgstamą muziką, su kavos puodeliu rankoje. Dažniausiai tai ilgos, ramios kūrybinės dienos, nusitęsiančios į ilgus kūrybinius vakarus. Lietuvoje – daug veiksmo, nes reikia susitikti su architektais, klientais ir dar padirbėti studijoje. Kita vertus, man patinka veiksmas. Tikiuosi sparnų nenuleisti niekada.

Dievinu Vilnių. Tai idealus miestas gyventi, nes yra lengvai aprėpiamo dydžio, nei per didelis, nei per mažas, bet pilnas įvairių renginių. Ir, be abejo, labai gražus žiemą. Dievinu Paryžių, jo tempą, apšvietimą naktį, restoranus ir fantastiškus interjerus. Man net patinka tai, ko visi nemėgsta, – metro, jame skamba daug gyvos muzikos. Patinka Maskva. Nei graži, nei draugiška, bet tuo ir įdomi.

Parodos organizavimas

Parodai pirmiausia svarbu idėja ir erdvė. Parodos rengimo ar dalyvavimo kaina visų pirma priklauso nuo vietos, kurioje bus eksponuojami kūriniai: ar tai bus viešoji erdvė, ar meno galerija, ar muziejus.

Kūrybinio darbo eiliškumas: eskizai pieštuku, spalvoti projektai, stiklo parinkimas, piešimas ant stiklo juodu oksidu, piešimas ant stiklo spalva, noras pakeisti specialybę, faktūrinio pagrindo sukūrimas. Stiklų sudėjimas į krosnį, kaitinimas, stiklų išėmimas. Jeigu rezultatas toks, kokį noriu matyti, – kūrinio montavimas, jeigu ne – viskas iš naujo. Kai darbas su stiklu ir metalu baigtas, ateina eilė apšvietimui. Tuomet visko išmontavimas, transportavimas. Ir iš naujo montavimas parodos erdvėje. Na, o atidarymo proga pasakojimas, koks be galo malonus ir lengvas yra kūrybinis darbas. Sukurti kūrinį stikle yra labai brangu. Kaina priklauso nuo sudėtingumo ir dydžio.

Būti menininku ir iš to gyventi nėra paprasta, todėl tik pradėjus kurti gerai uždirbti yra neįmanoma. Viskam reikia laiko ir daug darbo. Brangiausi mano kūriniai šiuo metu eksponuojami Paryžiuje. Nors, žinote, kas brangu vieniems, kitiems yra nebrangu. Apskritai niekas neperka meno kūrinių pagal kainą.

Patarimas pradedantiesiems

Daryti tai, ką galite geriausiai, būti drąsiems. Priimti iš gyvenimo iššūkius ne kaip problemas, o kaip paskatą eiti pirmyn. Neieškoti pasiteisinimų, o ieškoti sprendimų. Tada rezultatai gali nustebinti net ir jus pačius.

Gyventi kitoje šalyje priimant jų taisykles ir tradicijas, bet išliekant savimi. Esu lietuvė ir nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje dirbu, visuomet būsiu lietuvė. Net ir akcentas – lyg vizitinė kortelė. Mano draugas, kuriantis nuostabius restoranų interjerus Paryžiuje, man pareiškė: „Bepigu tau dirbti Paryžiuje, tu – užsienietė. O savame krašte pranašu netapsi.“

Taigi būti užsieniete kūrybiame darbe gali būti didelis pranašumas arba trūkumas, viskas priklauso nuo žmogaus. O jauniems menininkams norėčiau pasakyti: turėkite tikslų ir svajonių. Niekuomet neleiskite kitiems spręsti už jus, kas jums geriausiai ir ką turėtumėte daryti. Ir visada siekite to, kas net patiems atrodo neįmanoma.

Įdomūs faktai

Pirmoji asmeninė paroda „Vanduo“ 2003 m. meno galerijoje „Pėda“ (Klaipėda)

Pirmas didelio formato kūrinys „Abstrakti istorija 2005 m. asmeninėje kolekcijoje Vilniuje

Prizai Didžiųjų burlaivių regatai (bendraautoris V. Karčiauskas); 2009 m. Klaipėda ir Sankt Peterburgas

3 skulptūros labdaros renginiui „C‘est un Espoir“ (stiklas, bronza, auksas, sidabras); 2011 m. Ploermelis (Prancūzija)

Skulptūra „Gintaro medis“ (stiklas, bronza, gintaras, granitas), bendraautoris V. Karčiauskas; paroda „Expo 2012“ Pietų Korėjoje

Asmeninė paroda Paryžiaus dizaino savaitėje 2012 m. spalio 9 d.

Kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje, Rusijoje, Švedijoje, Belgijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, JAV, Kanadoje, Pietų Korėjoje, Saudo Arabijoje

Stiklo keliu