Menininkų respublikos – Užupio širdyje, priešais Angelo skulptūrą, vos prieš metus duris atvėręs alaus ir giros baras „Špunka“ išlaikė šiai vietai būdingą dvasią. Įžengus į vidų aplanko ramybės ir lengvumo jausmas, tarsi visos problemos būtų likusios už durų. Baro šeimininko Haroldo Arėškos (46 m.) veide nėra rūpesčio ženklų, tik visiškas nuoširdumas ir degančios akys. „Gyvename tam, kad pažintume save“, – sako vyras ir patikina esąs ten, kur ir turi būti.

Ieškant savęs

„Esu vilnietis, didžiąją dalį gyvenimo gyvenęs Užupyje“, – pokalbį pradeda H. Arėška. Paklaustas, ką veikė iki „Špunkos“, vyras nusijuokia: „Jei kalbėsime apie karjerą, tai maniškė – visiška devoliucija.“ Išbandęs darbą banke, vyras ėmėsi veiklos buitinės technikos pardavimo srity. „Nors darbas buvo įdomus, norėjosi kažko kito. Veiklos, kuria nuoširdžiai tikėčiau, kuria užsiimdamas galėčiau įdėti savo širdį“, – aiškina H. Arėška.

„Būna, kad subręsti pokyčiams, tačiau nesiryžti jų įgyvendinti ir tada pats gyvenimas tave stumteli sugriaudamas, ką turi, – sako vyras. – Saugumo ribą peržengti labai sunku.“

Pažintis su alumi

„Su alaus virimu susipažinau pradėjęs dirbti vienoje mažųjų alaus gamyklų, – pasakoja H. Arėška. – Kadangi išsiskyrė darbdavių ir mano požiūris į produktą, palikau kompaniją ir įsidarbinau Širvėnos bravore, esančiame netoli Biržų. Su jo direktoriumi Tomu Cesevičiumi sugalvojome „Dundulį“. Pagrindinė idėja buvo gaminti alų iš kokybiškų natūralių žaliavų.

„Dirbdamas su alumi sužinojau apie „nano“ aludarių bendruomenę, kurios nariai alų verda namuose. Vienas iš jų – Simonas Gutautas, kuris daug metų domėjosi ir virė sau alų, o vėliau gamybos subtilybių išmokė ir mane, – prisimena H. Arėška. – Po kiek laiko jis ir nedidelė darykla „Panevėžio alus“ prisidėjo prie „Dundulio“ projekto. Dabar S. Gutautas kuria visus „Dundulio“ alaus receptus ir prižiūri gamybą.“

Apie barą

„Sakoma, kad visi berniukai užaugę nori turėti barą, – šypteli H. Arėška ir priduria pats šios teorijos netikrinęs: – Istorija paprasta. Važiuodamas dviračiu pastebėjau nuomojamas patalpas. Vieta buvo puiki, pamaniau: „Kodėl neatidarius baro?“ Galvoje sukosi miestietiško baro vizija. Baro tokiems kaip aš.“

„Kurdamas vietos interjerą, jos aurą turi suvokti, kokie žmonės pas tave lankysis“, – įsitikinęs H. Arėška.

„Špunkos“ interjerą pašnekovas kūrė kartu su broliu Pauliumi. „Gyvendami sukaupiame daug prisiminimų, įgūdžių, patirčių – kurdami „Špunkos“ interjerą galėjome visu tuo pasinaudoti, buvo labai įdomu“, – prisimena H. Arėška.

Alus

Alus, kurio galima įsigyti „Špunkoje“, gaminamas Širvėnos „bravore“ bei Panevėžio alaus darykloje. „Širvėnos „bravore“ alų gaminame pagal patikrintus receptus. Panevėžyje esanti gamykla – gerokai mažesnė, skirta eksperimentams“, – paaiškina H. Arėška.

„Parinkti, kokį alų pasiūlyti klientui, nėra lengva“, – sako pašnekovas. Šiuo metu bare pilstomas aštuonių rūšių alus ir gira.

„Pasaulyje labiausiai geriamas – lageris, mes turime du: vienas „žieminis“ (pavadinimu „Smakas“), kitas „vasarinis“ (pavadinimu „Ladzukas“), tai lengvas pilsnerio stiliaus alus, vos 4,1 % stiprumo. Turime ir tamsiojo lagerio pavadinimu „Dounkelis“. „Špunkoje“ galima įsigyti ir pirmojo mūsų alaus pavadinimu „Grynas“. Tai šviesiojo vokiško lagerio stiliaus alus. Turime ir gruit stiliaus elio – „Viržinio“ alaus, virto su laukiniais viržiais. Šio alaus skonyje juntama lengva maloni rūgštelė, jam būdingas gėlių ir medaus aromatas. Vienas seniausių fermentuotų gėrimų (pagamintas laikais prieš Kristų) buvo su viržiais“, – pasakoja H. Arėška.

„Dar yra „Kvietkis“ – belgiško „Saison“ tipo alus. „Kvietkyje“ yra laukinių ‚Spelta‘ kviečių, ragaujant juntamos belgiškos mielės, kurios suteikia juodųjų pipirų karstelėjimą“, – dar vieną alų pristato pašnekovas.

Anot H. Arėškos, vienas įdomesnių yra „Gutstoutas“: „Tai angliško avižinio stouto stiliaus alus, skoniu primenantis juodąjį šokoladą ir kavą.“

„Alaus rūšys ganėtinai įvairios, todėl tradicinio alaus mėgėjai gali apkaltinti mus tradicijų nesilaikymu ir kosmopolitiškumu. Kurdami alų save motyvuojame supratimu, kad tradicijos kinta, todėl nenorėdami sustabarėti ieškome sąlyčio taškų tarp lietuviško skonio supratimo, praeities ir šiuolaikinių tendencijų. Juolab kad labai keista, jog tradiciniu alumi laikomas lageris, kuris kartu su pramoninio alaus plitimu XIX a. mus pasiekė iš Bavarijos“, – sava vizija dalijasi pašnekovas.

Paklaustas, koks alus skaniausias pačiam, H. Arėška konkretus: „Humulupu IPA“, „Indian Pale Ale“ (arba IPA) stiliaus alus. Anglams užkariavus Indiją reikėjo rasti būdą, kaip atsivežti alaus ir jo nesugadinti. Taigi į alų imta dėti daug apynių, kurie veikia kaip natūralus konservantas“, – alaus gimimo istoriją pasakoja pašnekovas.

Šiuo metu bręsta dar trys naujienos: „Dvigubas IPA“ – išvirtas naudojant dar daugiau apynių ir salyklo nei įprastas IPA, šviesusis elis su gėlių aromato Vakatu apyniais iš Naujosios Zelandijos bei tamsusis porterio kategorijos elis.

„Darbas bare yra puikus savęs ir žmonių pažinimas. Juk gyvename tam, kad pažintume save, kad būtume laimingi. Tam čia ir atsiradome“, – įsitikinęs H. Arėška: „Tereikia suprasti, kas tau įdomu ir žengti nors ir po mažą žingsnelį žengti ta kriptymi kiekvieną dieną. Tada jus pasmerktas sėkmei“