„Galiu drąsiai sakyti, kad sėkmė nusišypsojo iš karto. Smagiausia buvo žinoti, kad žmonės ieško lietuviškumo, tradicijų ir rankų darbo gaminių“, – džiaugsmingai savo verslo istorija dalinasi Audronė Ambrasaitė (25), jau trejus metus gyvuojančio Lietuviško Šiaudo sumanytoja. Viskas prasidėjo nuo žaisliukų iš šiaudo, o po kiek laiko pasipildė sodais bei šiaudiniais paukšteliais. Kai tik dviese su mama sukūrė „Lietuvišką Šiaudą“, pirmųjų užsakymų sulaukė jau po poros savaičių. Pirmaisiais veiklos metais tikras iššūkis buvo susitvarkyti su netikėtai užgriuvusia užsakymų gausa.

Iš Marijampolės kilusi, bet jau ilgus metus gyvenanti Vilniuje, šiame mieste studijavusi kultūros vadybą, o šiuo metu tęsianti projektų vadybos magistro studijas, A. Ambrasaitė sako, kad „Lietuviškas Šiaudas“ atsirado labai netikėtai, bet dabar, prideda ji, mananti, jog jį sukurti reikėjo dar anksčiau, nes šiaudai ir šiaudiniai dirbiniai pašnekovei pažįstami jau nuo pat vaikystės, mat nuo mažų dienų matydavo mamą, rišančią sodus, gaminančią šiaudines gėlytes ir paukštelius, žaisliukus. Tad „Lietuviškas Šiaudas“ labiau apie ją, – pasakoja A. Ambrasaitė, dėkinga savo mamai Romai, kuri jau paaugusiai dukrai leisdavo ką nors padėti ir tuo pačiu savo rankomis prisiliesti prie šiaudų.

Mama savo visus gaminius išdovanodavo

Pasak jaunos kūrėjos, tai būdavo mamos mėgstamas užsiėmimas. Viską, ką padarydavo, ji tiesiog išdovanodavo ir taip tęsėsi daugybę metų. „Vienais metais, grįžusi iš Vilniaus, prieš Kalėdas, radau mamą darančią žaisliukus eglutei papuošti. Tada ir pradėjome kalbėti, kad tuo, ką ji kuria, reikėtų pasidalinti su žmonėmis, gal norėtų kas nors įsigyti. Mama netikėjo, kad ką nors gali sudominti tokie paprasti šiaudiniai žaisliukai. O aš stengiausi įtikinti, kad tikrai kam nors patiks, kad susidomės ir man pavyko bent šiek tiek ją įkalbėti, – pirmuosius paskatinimus mamai prisimena A. Ambrasaitė. – Tada sėdome gaminti kartu. Ruošėme medžiagas ir modeliavome, kaip tas žaisliukas turėtų atrodyti, padarėme daug variantų, kol gimė autentiškas mūsų žaisliukas. Viską ėmiau į savo rankas. Sukūriau pavadinimą, pakuotę, puslapį facebook’e, suorganizavau fotosesiją. Ir galiu pasidžiaugti – neužtruko nei poros savaičių, kai gavau pirmuosius užsakymus.“

Didelė natūralių gaminių paklausa

Dukra ir mama iš pradžių viską stebėjusi iš kiek atokiau, greitai įsitikino, kad žmonės domisi šiaudiniais jų gaminiais. A. Ambrasaitė atkakliai darbavosi toliau, nes tikėjo, kad tai labai reikalinga, vėliau dėl didelės paklausos, įsitraukė ir mama. Dabar darbuojasi kartu, padeda viena kitai, turi daug planų ateityje.

„Mano nuomone, visi esame pavargę nuo plastiko ir blizgučių, ypač Kalėdų laikotarpiu, todėl kartais smagu įsileisti į savo namus tą minimalizmą, natūralius papuošimus“, – svarsto A. Ambrasaitė, pažyminti, jog „Lietuviškas Šiaudas“ palaiko gražias idėjas: bendradarbiauja su įvairiomis ne pelno siekiančiomis organizacijomis, senelių namais – puošia juos savo gaminiais ir noriai jų paaukoja, todėl ragina drąsiai rašyti ir kreiptis turinčius gražią idėją.

Palaikyti nuolatinį pulsą visus metus

Sunkiausia turint nuosavą veiklą ir dirbant individualiai, ypač su tokiu gaminiu, kurio reikia ne kiekvienam, moterų nuomone, yra atrasti savo pirkėjus ir palaikyti nuolatinį pulsą visus metus, kad „Lietuviškas Šiaudas“ būtų gyvas. Todėl tenka nuolatos analizuoti savo žingsnius, kažką keisti, bandyti ir eksperimentuoti. „Lietuviškas Šiaudas“ kasmet plečiasi, bendradarbiauja su keliomis parduotuvėmis Lietuvoje, taip pat dairosi ir į užsienio rinką.

Ši veikla džiugina ja užsiimančias moteris, nes malonu daryti tai, kas tikrai patinka.

„Mums su mama šis darbas kaip meditacija, jis niekada neatsibosta. Mūsų šūkis, kurį užrašome ant kiekvienos dėžutės: „Su meile ir tradicijomis!”

Per didelis pasirinkimas gali būti kliūtimi

Šiaudo rišėjos patenkintos, kad įgyvendinant sumanytą idėją neprireikė daug investicijų. Labiausiai reikia laiko. O pradžią lydėjusias klaidas vertina palankiai. Jos padėjo tobulėti. Pavyzdžiui, tik pradėjus gaminti žaisliukus, pasiūlė per daug skirtingų variantų. Visi buvo panašūs, bet skyrėsi detalės. Ir tada prasidėjo didžioji bėda. Žmonėms buvo sunku išsirinkti, kildavo daugybė klausimų, nesusikalbėjimo, visiškos painiavos. Dėl to strigo ir gamyba. „Per didelis pasirinkimas ne visais atvejais yra geras dalykas. Antraisiais metais, pasimokiusi iš klaidos, palikau tik vieną variantą ir to užtenka, visi laimingi ir patenkinti”. Labai svarbus faktas, prideda ji, kad šiaudai užauginti Lietuvoje, dabar jų jau užsiaugina ir pačios.

Norėtų šviesti ir rengti mokymus

Kūrybingos moterys įsitikino, kad šiaudo gaminiai žmones domina ir džiugina, jų ieško ir užsienio lietuviai, kurie, nors ir negyvena Lietuvoje, bet yra jos labai pasiilgę, tad mažas simbolinis žaisliukas jiems primena Lietuvą, tradicijas, namus.

Dėl konkurencijos jos neišgyvena, nes, sako, šioje srityje jos nėra. „Kiekvienas šiaudinių gaminių rišėjas, o jų yra ne mažai, išskirtinis, turi savo technikas ir paslaptis, tad žmonės patys atsirenka savo skoniui artimiausius šiaudinius gaminius“, – tvirtina A. Ambrasaitė.

Gali būti, kad ateityje „Lietuviškas Šiaudas“ pradės organizuoti mokymus ir edukacijas.

Ambrasaitė Lietuviško Šiaudo vardu visiems, turintiems kūrybinių idėjų, linki nebijoti pradėti tai, kas iš tiesų pirmiausia patinka patiems. Tada šypsosis sėkmė ir niekada neatsibos. Nebijoti iššūkių ir klaidų, jų tikrai bus, tačiau iš jų pasimokius judėti toliau.