Pasakodama apie savo „Poną Meškį“ vilnietė Rūta Kniežaitė (24) prisipažįsta, jog rankų darbo kūriniais vis dar jaukinasi ne tik lietuvišką, bet ir užsienio auditoriją. Jaunoji verslininkė pastebi, jog daugelis lietuvių kūrėjų nusivertina dėl aplinkinių reakcijos, kas iškreipia rinkos kainą ir žmonių požiūrį.

„Ponas Meškis“ atsirado, kai R. Kniežaitė pradėjo vašeliu nerti mažus žaisliukus, įvairius gyvūnėlius. Anot jos, prireikė daug laiko bei daug informacijos, kad susiformuotų norima idėja ir būtų atgaivintos jau turimos žinios. Kadangi dar mokykloje mėgo įvairiausius rankdarbius – mezgimą, vėrimą iš karoliukų, nėrimą vašeliu – pastaroji veikla pasirodė artimiausia širdžiai. Pašnekovė prisimena, kaip džiaugėsi pirmuoju pavykusiu žaisliuku: „Tikrai ne viskas gavosi iš karto – teko daug nerti ir dar daugiau ardyti. Kai pagaminau savo pirmąjį gyvūnėlį – lapę, sulaukiau daugybės palinkėjimų, padrąsinimų. Taip atėjo ir pirmieji klientai“.

Žinia skriejo „iš lūpų į lūpas“

Kai sukūrė savo pirmąjį žaisliuką, jo nuotrauka pašnekovės sesuo pasidalino savo „Facebook“ paskyroje. Anot R. Kniežaitės, buvo neįtikėtina, kiek daug reakcijų sulaukė paprastas įrašas. Žmonių susidomėjimas ir žavėjimasis jos darbu suteikė daugiau pasitikėjimo, tad, paraginta šeimos, mergina susikūrė „Facebook“ bei „Instagram“ paskyras savo rankdarbiams.

Turint nedidelį kiekį sekėjų socialiniuose tinkluose iš pradžių pasirodė sunku įsitvirtinti: „Daugelis linkę pasitikėti ir pirkti iš jau garsių prekės ženklų, tad geriausiai skleisti žinią apie save sekėsi „iš lūpų į lūpas“. Pradžioje geriausia „marketingistė“ ir buvo sesuo – fotografė. Ji visus gaminius įamžino profesionaliomis nuotraukomis, kurios puikiai perteikė žaisliukų charakterius ir iškart patraukė daugelio dėmesį. Kadangi Rūtos bendraamžiams žaislai ne itin aktualūs, merginos sesuo apie „Poną Meškį“ dalijosi savo socialiniuose tinkluose. Vis daugiau jos pažįstamų norėjo šių minkštų draugų savo vaikams. „Tikiu tuo, ką kuriu. Žinau, jog mano gaminiai kokybiški, kruopščiai apgalvoti, tad drąsiai reklamuoju juos įvairiose grupėse, asmeninėje paskyroje ir taip pasiekiu didesnę auditoriją,“ – savo sėkme dalijasi mergina. Anot pašnekovės, reklamuojant produktą, labai svarbu nudžiuginti klientą kokybišku rezultatu, nes tik tada jis noriai dalinsis rekomendacijomis.

Lietuvių požiūris į rankų darbą – kitoks

Bendraudama su klientais, Rūta sako pastebėjusi, jog lietuviai rankų darbo gaminių vengia dėl kainos. Paklausa yra didelė, nes norinčių ir besiteiraujančių atsiranda tikrai daug, tačiau sužinoję produkto kainą, dažnas jų atsisako. Taip jauniesiems kūrėjams bei menininkams tampa sunku įsivertinti savo darbą. Atsiranda baimė klientui pateikti aukštesnę kainą, išsikreipia bendras požiūris į rankų darbo kūrinius, nes pas kitus galima gauti pigiau. Nors daugeliui rankdarbiai atrodo per brangūs, retas kuris pagalvoja, kiek laiko ir pastangų pareikalauja kiekvienas gaminys, kad ir nedidelis žaisliukas.

Rūta atskleidžia, kaip po truputį jaukinasi ne tik lietuvių auditoriją, bet ir užsienio pirkėją: „Keliu savo gaminius į „Etsy“ platformą. Joje nertų ir rankų darbo žaislų yra galybė, tad konkurencija didelė, tačiau čia, nors prireikia tam laiko, žaisliukams rasti naujus šeimininkus lengviau“.

Žavinga tai, jog rankomis kurtas gaminys kiekvienas yra savaip unikalus, kiekvienas nunertas gyvūnėlis turi savo charakterį. Jaunoji kūrėja džiaugiasi, jog kai viskas gaminama su meile, nėriniai, rodos, patys spinduliuoja jaukumu: „Mano žaisliukai visada atrodo linksmi, geranoriški, o vaikus tai ypač traukia. Dėl to jie tampa minkštais, ypatingais jų draugais“. R. Kniežaitė sako, jog „Pono Meškio“ gaminiai pavergia ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų širdis.

Mažais žingsniais griauna stereotipus

Rūta prisimena apie sunkią pradžią: „Pabijojau plėsti šią veiklą toliau už artimųjų rato, nes atrodė, jog niekam neįdomu ir nereikalinga tuo, kuo užsiimu. O ir užsiėmimas, rodos, labiau būdingas vyresnio amžiaus žmonėms“. Pašnekovė jaučiasi dėkinga savo šeimai, kuri palaikė ir drąsino sakydama, jog ši veikla gali užaugti į įdomų verslą. Kaskart kurdama įrašus socialiniuose tinkluose mergina vis drąsiau reiškia mintis ir rodo savo nertus gaminius. Atsiribojusi nuo aplinkinių nuomonės Rūta ryžosi kurti ne tik sau: „Ponas Meškis“ turėjo pasiekti daugiau“.

Kadangi pirmaisiais žaislais džiaugėsi Rūtos mažametė dukterėčia, grįžtamasis ryšys vaiko akimis buvo labai svarbus. Dabar gaudama užsakymus bei bendraudama su klientais Rūta sako jau lengviau narpliojanti tobulo kliento paveikslą. Svarbu atkreipti dėmesį, kokie gaminiai yra paklausiausi, kur dar turi pasistengti ir patobulėti, kokias detales pakeisti bei kokie žaisliukai labiau tinka tam tikro amžiaus grupės vaikams.

Norint užsiauginti verslą, kad ir koks jis bebūtų, Rūta pabrėžia, jog reikia nuolatos „augti“ ir pačiam: „Būtina kurti, įgyvendinti naujas idėjas, nebijoti klysti, mokytis bei tobulėti, domėtis dabartine rinka ir įsiklausyti į savo vartotojo poreikį“. Mergina primena jauniesiems verslininkams, jog pradedant naują veiklą ar verslą, neišvengiama žodžio „ne“. Kažkas nepritars, o galbūt net bandys pašiepti, tad čia svarbu nenuleisti rankų. Anot jos, sunkumai, nusivylimai ar klaidos atneša galimybę tobulėti, išsiaiškinti, kokioje vietoje gali pagilinti žinias ir tapti geriausiu. Svarbu turėti tikslų, prisiminti banalią tiesą: „negalvoti „ką pasakys kiti“ ir, jei jauti aistrą tam, kuo užsiimi, laikytis savo sprendimų: „Niekada negali žinoti – galbūt vieną dieną hobis taps tavo verslo idėja“.