Su Domile Meškuotyte ir Barto Schoyda susitinkame jų vos prieš pusmetį įkurtame bare-restorane „Taverna Diaspora“. Švelniomis kreminėmis spalvomis dažytos tavernos sienos, puoštos poros nuotraukomis ir sendaikčių turguje atrastais plakatais, suteikia jaukumo, o mediniai mėlynos spalvos stalai ir kėdės primena saulėtąją Graikiją. Skirtumas tas, kad tavernoje šildo ne saulė, o žaismingai pleškantis židinys ir jos šeimininkų šypsenos.

Graikiška dvasia

Poros pažintis užsimezgė viename Vilniaus restorane. „Vieną vasarą, išsilaikiusi egzaminus (D. Meškuotytė baigė prancūzų filologijos studijas Vilniaus universitete), nutariau užsidirbti pinigų ir įsidarbinau padavėja vienoje iš senamiestyje įsikūrusių kavinių, – prisiminimais dalijasi D. Meškuotytė. – Kartą užsuko Barto. Jis atėjo puodelio kavos, o pasiliko trims.“

Vasarai pasibaigus D. Meškuotytė susikrovė lagaminus ir išvyko į Prancūziją studijuoti, o B. Schoyda liko dirbti Lietuvoje. Merginai sugrįžus į gimtąjį Vilnių, B. Schoyda išvyko į Rusiją dirbti. Pora tikina, kad santykių per atstumą išbandymus išlaikyti padėjo kelionės.

„Aplankėme daug kraštų, tačiau aš įsimylėjau Graikiją“, – atvirauja mergina. Šią meilę pastebėti nesunku tiek baro-restorano interjere, tiek pačių šeimininkų sudarytame meniu. Tavernoje galima paragauti paties B. Schoydos ruoštų graikiškų patiekalų („Tsatsiki“, „Horiatiki salata“, „Tyrokafteri“, krevečių „saganaki“, išgerti „Ouzo“ (keleto rūšių), turkiškos „Raki“, graikiško vyno (tarp jų ir ‚retsinos‘). „Ruošiame ir originalų graikišką „Frappe“, – priduria D. Meškuotytė.

Taverna – vieta draugams

„Aš ir Barto mėgstame gaminti. Tiek draugystės pradžioje, tiek dabar virtuvėje praleidžiame nemažai laiko. Pamenu, būdavo, ruošiame maistą ir kalbamės: „Galbūt reikia įkurti savo restoraną?“ Tačiau svarstymai ir būdavo svarstymai, neturėjome aiškios vizijos, – pasakoja mergina. – Ko norime, supratome, kai keliaudami aplankėme daugybę autentiškų tavernų mažuose kaimeliuose.“

„Tavernos (kaip baro-restorano) idėja yra kilusi iš Mažosios Azijos, Smirnos miesto (dabar žinomas kaip Turkijos miestas Izmyras). Čia pirmaisiais praėjusio šimtmečio metais gimė ir graikiškas bliuzas – rembetiko. Mūsų taverna nėra 100 % graikiška, tai graikiškos, turkiškos ir žydiškos kultūrų mišinys, būdingas minėtam regionui“, – pasakoja B. Schoyda.

„Tai vieta, kur žmonės renkasi pabendrauti, kur tave pasitinka baro šeimininkai, kur atmosferą palaiko lengva, o idealiu atveju gyva muzika“, – savo vizija dalijasi D. Meškuotytė.

„O štai tada prasidėjo planai. Žinojome, kad norime tavernos, tačiau nežinojome, kuriame pasaulio kampelyje nutūpti“, – šypsosi B. Schoyda.

„Vilnius, Madridas, Buenos Airės, – vardina D. Meškuotytė poros svarstytus variantus. – Viskas netrūko išsispręsti, kai vasarai grįžome į Vilnių.“

„Pamenu viską taip, lyg tai būtų vykę vakar, – šypsosi vyras. – Tai buvo gegužės mėnesio šeštadienis. Buvome nutarę atostogauti Lietuvoje. Kodėl? Nes čia gyvena Domilė ir aš pats labai mėgstu šitą miestą. Taigi grįžome. Aš vaikštinėjau mieste ir pamačiau tuščią nuomojamą patalpą, kuri man labai patiko. Iš karto susisiekiau su savininku, o antradienį jau buvome pasirašę sutartį.“

„Grįžęs namo jis pasakė: „Žinai, aš radau vietą tavernai ir aš ją mums išnuomojau.“ Man liko paklausti, ar galiu ją pamatyti“, – juokiasi D. Meškuotytė.

Taverna – mūsų kūdikis

„Radus patalpas prasidėjo darbai: nuo patalpos valymo iki sienų dažymo, jų spalva keitėsi net keturis kartus“, – šypsosi D. Meškuotytė. „Buvome matę daug tavernų, žinojome, ko norime, taigi dirbome patys“, – paklaustas apie interjero dizainerius, paaiškina B. Schoyda. Vyras pažymi, kad nemažai laiko atėmė ir įvairiausių baro veiklai reikalingų popierių tvarkymas. „Įkurti įmonę nebuvo sunku, tačiau buvo daug lakstymo pirmyn atgal“, – prisimena tavernos šeimininkas.

„Veiklą pradėjome atidarę terasą, patalpas įsirengėme vėliau – palengva. Norėjome, kad čia būtų jauku. Pati siuvau pagalvėles, vaikščiojome po sendaikčių turgų, – pasakoja mergina. – Jaukumas sukuriamas iš smulkmenų. Mums pavyko sukurti namų jaukumą – taip, kaip mes jį suprantame. Šiandien taverna – mūsų namai. Būna, išeiname tik apie šeštą ryto, o būna, kad taverna uždaryta, tačiau mes vis tiek čia: valgome, dirbame, kalbamės.“

„Geriausia mūsų darbo dalis – galimybė susipažinti ir bendrauti su čia užsukančiais žmonės“, – vienu balsu patvirtina pora. Tavernos šeimininkai džiaugiasi, kad į barą užsukę vietiniai graikai negaili komplimentų, esą „Taverna Diaspora“ nukelia juos namo – į Graikiją.

„Manome, kad viskas turi būti paprasta: nereikia apsikrauti, nereikia susireikšminti ir pūstis. Geriau mažiau, bet kokybiško maisto, geriau mažiau blizgučių, daugiau nuoširdžių šypsenų“, – savo požiūrį dėsto D. Meškuotytė.