Prieš penkerius metus su savo kurtais keramikos puodeliais dalyvavusi parodoje „Puodukas“ menininkė Rūta Palaimaitė sako būtent tada supratusi, kad labiausiai norėtų kurti funkcionalius indus ir visų pirma – puodukus. „Ruta_sculpts“ autorė dar visai neseniai, nėra nė pusės metų, pradėjo dirbti keramikės darbą be jokio kito papildomo.

Į keramiką pastūmėjo mama

Prisimindama savo kelią į keramiką R. Palaimaitė sako, kad studijuoti būtent šią sritį jai patarė mama, tad iki šiol jaučianti jai dėkingumą.

Visą paauglystę galvojusi apie menus, Rūta žinojo, kad stos į meno pakraipos studijas. „Neįstojusi į grafinį dizainą aš apsidžiaugiau – jau per stojamuosius pajutau, kad tai ne man“, – pasakoja menininkė.

Studijuodama keramiką mergina susirgo sunkia liga (erkiniu encefalitu) ir tuomet pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Ji apsisprendė, kad nori imti ir daryti tai, kas labiausiai patinka, nieko nelaukdama.

Puodukai rado pirkėją

Studijas R. Palaimaitė derino su auklės darbu. Taip ji tarsi įprasmino save, jautėsi šiek tiek stabilesnė, labiau nepriklausoma. Taip pat ieškojo, kur galėtų parduoti savo gaminius, kokiose parodose dalyvauti. Pradėjo nuo visokiausių nemokamų meno turgelių ir Kaziuko mugės, nes Vilniaus dailės akademijos studentams arba tiems, kas ją baigė, akademijos kiemelyje buvo galima prekiauti nemokamai. Pirmoji paroda, kurioje R. Palaimaitė savarankiškai dalyvavo, buvo 2017 m. vykusi paroda „Puodukas“. Būtent tada ji pradėjo kurti funkcionalius indus. „Viskas užsikūrė ketvirtame kurse, nes per Kaziuko mugę, kai pardavinėjau į parodą nepatekusius puodukus, mane susirado moteris. Ji turėjo parduotuvę užsienyje ir norėjo bendradarbiauti“, – prisimena Rūta.

Daug gilinosi

Pradėjusiai keramikės kelią R. Palaimaitei teko dar labiau gilintis į gamybos technologiją, pažinti profesionalios puodukų gamybos subtilybes, atrasti savo darbų išskirtinumą, skiriamuosius ženklus. Susikūrusi profilį „Instagrame“ – „ruta_sculpts“ – mergina jame skelbė savo keramikos nuotraukas. Kiekvienas jos indas, lipdomas rankomis iš aukšto degimo molio, kuris degamas 1ִ 260 °C temperatūroje, yra unikalus savo faktūra, spalva ir forma, pagamintas su meile, nuoširdumu ir šypsena.

Studiją įkūrė padedama tėčio

Kol studijavo, sako keramikė, jos darbo sąlygos buvo nuostabios. „Turėjau studiją, kurioje visu laisvu metu lipdydavau, viskas vyko čia pat, susimokėdavau degimo savikainą, galėjau degti savo keramiką kokiu noriu degimo būdu (tuo metu degdavau dviem: raugo technika ir aukštoje 1ִ 260 °C temperatūroje), – prisimena gerus laikus Rūta. – Kai baigiau studijas, kilo problema – kur dabar pasidėti? Svarsčiau visokiausius variantus, bet nesijaučiau taip stipriai savimi pasitikinti, kad nuomočiausi studiją ir dirbdama dar sugebėčiau atrasti jėgų ir kūrybai.“

Todėl nusprendė įsirengti keramikos studiją tėvų namuose, Trakuose.

Metus dirbo, kad nusipirktų krosnį

Susikurti darbo vietą, atlikti įvairius statybos darbus menininkei pagelbėjo tėtis. Jis ūkiniame pastate įvedė elektrą su galingu trifaziu įvadu, kuris atlaikytų galingą keramikos degimo krosnį, o menais rimtai užsiimti nusiteikusi mergina metus dirbo aukle, kad užsidirbtų ir ją nusipirktų. Nauja krosnis, pasak pašnekovės, kainuoja nuo kelių tūkstančių eurų. Jos trokštama – didelė ir aukšto degimo – iki 14 tūkst. eurų. Taigi nusprendė pirkti naudotą. To daryti dabar ji nesiūlytų niekam. „Nors pati krosnis kainavo nedaug, gal 500 eurų, bet reikėjo daug remontuoti – šveičiau, valiau, gramdžiau ir keičiau daug detalių. Nors stengiausi, porą kartų išdegusi aukštą 1 260 °C degimą, supratau, kad negaliu ilgiau naudoti šios krosnies – nuo degimų viskas išsikraipė ir sutrūkinėjo. Taigi vėl įsidarbinau ir puse etato pradėjau dirbti auklėtoja, nes reikėjo antros krosnies“, – apmaudžią pradžią prisimena R. Palaimaitė.

Pirmąją krosnį teko keisti

Pradėjusiai dirbti kitokio tipo darželyje R. Palaimaitei į galvą lindo daug minčių. Ji net svarstė apie kitokias gyvenimo galimybes: galbūt būti auklėtoja ir savo gyvenimą susieti su visai kita specialybe? Neilgai trukus ji gavo užsakymą, kuris padėjo rimčiau pažvelgti į savo, kaip keramikės, darbą. Priėmė tai kaip ženklą nepasiduoti, judėti į priekį ir turėti savo studiją su savo, gerai veikiančia krosnimi. Moteris atvira – buvo skaudu, kad reikia viską pradėti iš naujo: „Bet nepasidaviau, ir po metų su puse pasisamdžiau žmogų, kuris man padarė krosnį pats, kaip naują, visą atlaikančią aukštą degimą ir kiek įmanoma labiau ekonomišką. Ši krosnis kainavo 2 tūkst. eurų, bet beveik visa kaina atsipirko jau po pirmojo užsakymo.“

Gelbstintis užsakymas

Užsakymą „ruta_sculpts“ keramikos darbų autorė gavo dirbdama darželyje ir jį įgyvendino dar su senąją, baigiančia sugriūti krosnimi. Taip, jos žodžiais, labai paprastai pavyko užsidirbti naujai krosniai. Kainavusi 2 tūkst. eurų krosnis jau atsipirko su kaupu ir yra R. Palaimaitės pajamų šaltinis. O tas pranašiškas užsakymas tęsiasi iki šiol. Keramikos darbus R. Palaimaitė kuria ne tik parduotuvei. Gavo pasiūlymą bendradarbiauti ir su šalia jos esančiu restoranu – pradėjo ir jam kurti keraminių indų komplektą.

„Dirbdama su šiuo užsakymu, vis geriau išnaudoju savo keramikos žinias, nes moteris, kuri užsako iš manęs indus, užsako ir tokių, kokių dar nesu gaminusi. Ji skatina eksperimentuoti ir tobulėti, o ir tai, kad užsakymai būna gana dideli, atperka visą kai kada gana ilgą ieškojimų kelią“, – džiūgauja menininkė.

Lipdydama junta palaimą

„Studijuodama keramiką nebuvau to sureikšminusi, bet dabar supratau, kas yra vadinamoji „tėkmės“ būsena. Kai lipdau, visas pasaulis išnyksta, lieku tik aš ir keramika, tik aš ir molis: jo kvapas, spalva, jausmas, kaip jis pasiduoda mano norams, kontrolei, kad galiu padaryti viską, ką tik noriu. Vis kitokia molio struktūra ir konsistencija mane vilioja ir stebina iki šiol. Kiekvieną kartą atidariusi krosnį ir išvydusi, kaip pavyko galutinis degimas po glazūravimo, mane ištinka vis naujos būsenos. Negaliu nuslėpti: kartais supykstu, kyla neapsakomas pyktis, nes visi, kurie kuria keramikos dirbinius, žino – čia daug nežinomų faktorių. Būna, kad ir kaip stengiesi, kartais atvėrus krosnį gali ištikti šokas. Nors dažniausiai jaučiu palaimą: aš tai sukūriau, aš galiu taip nuostabiai išreikšti save. Man būna be galo malonu matyti, kaip ir kiti žmonės mato mano įdirbį, kaip brangina tai“, – savo darbu mėgaujasi kūrėja.

Daugiau kalba apie save

Aplankyta sėkmės, R. Palaimaitė pradėjo labiau save reklamuoti. Susikūrė „Facebooko“ tinklalapį „ruta_sculpts“, kuriame skelbia šiuo metu parduodamų indų nuotraukas. Taip pat svarsto apie reklamą „Instagram“ ir „Facebook“ tinklalapiuose, nori kuo daugiau kurti didmeninei prekybai, parduotuvėms, kavinėms ir restoranams.

„Kaip gera būtų nueiti į kavinę pavalgyti iš savo rankų darbo indų“, – svajoja šypsodamasi, tačiau tikina suprantanti, kad be tėčio pagalbos įsikuriant, sužadėtinio palaikymo ir nuolat gaunamų užsakymų bei kai kada net įkyrių skambučių „kada bus?“ niekaip nebūtų pasiekus to taip greitai ir lengvai.

Atsiradus kliūčiai, judėti toliau

Palaimaitė dėkinga visiems žmonėms, kurie pastebi jos keramikoje kažką, ko norisi jiems, ką norisi nusipirkti, ir taip ją palaiko.

Taip pat linki visiems, kurie siekia kažko, kas jiems brangu ir svarbu, nepasiduoti atsiradus pirmai kliūčiai. Judėti toliau ir apsupti save palaikančia komanda, nes taip lengviau tikėti ir pačiu savimi.

„Svarbiausia žinoti, ko ir kodėl sieki, tada viskas išeina gerokai lengviau ir paprasčiau“, – įsitikinusi Rūta.