Ar gali būti nuostabiau, nei pačiam planuoti savo laiką, darbus, verslą? Bet, deja, ne kiekvienas išdrįsta įveikti baimes. Ar galima uždirbti iš veiklos, kuri labiau primena laisvalaikį, nors ja ir džiaugiasi širdis? Širdis tiesiog dainuoja, bet protas bijo. Į šiuos ir daugiau esminių klausimų atsako moterų koučerė Ieva Amala, prieš kelerius metus išdrįsusi palikti vienos didžiausių Lietuvoje internetinių sprendimų agentūros direktorės poziciją ir pasirinkusi eiti savo širdies keliu.

Kartai išeiti į niekur gali reikšti išeiti į viską

Stiprus pokytis Ievos gyvenime įvyko 2010 metais. Meditacijos metu patyrė stiprų suvokimą, kad ji daugiau nei kūnas. „Mes esame ne tik fizinės būtybės, bet ir dvasinės, o jų dviejų harmonija yra raktas į visavertį gyvenimą“, – sako pašnekovė. Taip prasidėjo moters kelias visų pirmą į save, į savo širdį. Tame kelyje – daug sutiktų ypatingų mokytojų, susipažinta su giliomis moteriškomis praktikomis, meditacijos technikomis, misticizmu ir nematomais šios realybės sluoksniais.

Buvo įdomu gilintis į praktikas ir į save, bet niekada nebuvo nė minties, kad tai galėtų tapti jos pagrindine veikla. Tuo metu dirbo internetinių sprendimų agentūros direktore ir tikrai nematė savęs kaip moterų vedlės. Bet neilgai trukus Ieva stipriai pavargo, perdegė ir nusprendė tiesiog išeiti į niekur. „Bet iš tikrųjų išeidama į niekur išėjau į viską“, – pabrėžia koučerė.

Ar tikrai reikia išdrįsti viską paleisti, kad į tavo gyvenimą ateitų gražus pokytis? „Taip, – pritaria moterų vedlė Ieva. – Tai, ką aš laikiau laisvalaikio dalimi, gali būti mano pagrindinis gyvenimo kelias. Šiame etape aš pamačiau, kad neatiduodama savęs 100 proc. mylimai veiklai, atimu galimybę iš kitų žmonių save geriau pažinti. Po kurio laiko nusprendžiau, kad, norėdama realizuoti save visiškai, turiu palikti tai, kas jau ne apie mane. Čia turėjau išeiti iš komforto zonos ir pasitikėti – jei darysiu tai, kuo džiaugiasi mano širdis, visada turėsiu duonos, tikrai neprapulsiu.“

Nors svetimi nesuprato, palaikė artimieji

Tik nepamirškite paleisti visko iš karto, nepasilikite nė trupinio to, kas, jūsų akimis, jau nebetarnauja jūsų gyvenimui. Vis dėlto pati Ieva senojo gyvenimo akimirksniu nepaleido. Rado su rinkodara susijusį darbą kitoje įmonėje, čia dirbo tik tris dienas per savaitę, o likusį laiką skirdavo jau savo mielai veiklai. Bet tai nebuvo teisingas sprendimas.

„Jai pavažiavo stogelis“; „Juk galėjo ramiai gyventi su geru atlyginimu, kam čia išsidirbinėti“ – komentavo kai kurie žmonės. Ieva džiaugiasi, kad ją visada palaikė jos vyras ir draugai. Tik, deja, tokio moters sprendimo nesuprato mama. „Vis dėlto ilgainiui priprato prie to, ką veikiu, juk kiekvienai mamai svarbiausia, kad jos vaikas būtų laimingas. O mano veikla man teikia labai daug prasmės ir laimės“, – džiaugiasi Ieva ir siunčia savo mamytei linkėjimų.

Savo širdies kelią dar vis sunku vadinti verslu

Mums paprašius interviu verslo istorijos tema, Ieva nustemba: „Koks čia verslas? Juk tai mano širdies veikla.“ Bet, netrukus prisiminusi, kad iš šios veiklos gauna pagrindines pajamas, stipri savo srities profesionalė sutinka pasikalbėti su mumis.

Šiuo metu pasaulis stipriai bunda, kinta, atsisuka į save. Dar niekada anksčiau taip nebuvo, kad mūsų pirminiai poreikiai būtų taip gerai patenkinti ir suteiktų galimybę atsisukti į save. Stipri technologinė pažanga, apsirūpinimas, bet laimės nėra. Tai kurgi ji? „Ji mūsų viduje“, – įsitikinusi Ieva.

Raganystės ar natūrali prigimtis?

Ievos specializacija – darbas su moterimis. Ji veda moterų ratus, stovyklas, asmenines sesijas, internetinius kursus, seminarus. Pagrindinis tikslas – kaip įmanoma daugiau moterų edukuoti tokiomis temomis, apie kurias dar mažai kas išdrįsta kalbėti. Anot Ievos, moterys jaučiasi išsekusios, nes vis dar nesimoko gyventi pagal savo menstruacijų ciklą. Tad ji drąsina kalbėti įvairiomis seksualinėmis temomis, apie skaudžias gyvenimiškas situacijas. Išdrįsti žvelgti į savo tamsą, nepatogias temas, nes nuo to prasideda gijimas ir augimas. Taip pat visas gautas žinias reikia stengtis integruoti į gyvenimą.

„Ateina moterys, tikrai skeptiškai nusiteikusios mano atžvilgiu, galvodamos, kad aš užsiimu raganystėmis“, – pasakoja Ieva. Todėl, kai moterų veidai po praktikų pasikeičia, iš jų dingsta įtampa, grįžta ramybė, visa tai dar labiau džiugina vedlės širdį. Tai ir yra koučerės darbo esmė, tikslas ir vidinis džiaugsmas – kitų pokyčiai, ypač tie, kurie yra nelaikini, integruojami į kasdienybę. Kai moteris pradeda mylėti ir gerbti save, savo kūną, savo mąstymą, visa kita aplinkui, ima keistis visas pasaulis. Po tokių pokyčių tiesiog nebegali būti šalia tai, kas jau seniai atitarnavo.

Investicijos į save 8–10 tūkst. eurų per metus

Pagrindinės moterų vedlės investicijos yra į save. Investuojama į geriausius koučerius, mokytojus, mokslus, kursus. Tik pažinusi save, savo vidines žaizdas, tik išmokusi per save, kaip reikia gyti, Ieva gali papasakoti tai kitiems. Ji nėra teoretikė, ji praktikė, jai pavyksta dvasiškas temas paversti suprantamesne žmonių kalba, todėl moterims norisi vis grįžti į Ievos vedamas praktikas ir prisiliesti prie vidinio gėrio. Vis dėlto, anot Ievos: „Mano tikslas nėra, kad jos pas mane grįžtų, mano tikslas – kad jos pagijusios, patyrusios transformaciją papasakotų apie tai kitoms.“

Dėl visų šių priežasčių investicija į savo ir kitų gėrį atsiperka žaibo greičiu. Kažkada Ieva, bijojusi palikti savo saugią direktorės poziciją ir gerą atlygį, šiandien uždirba kelis kartus daugiau. Tereikėjo išeiti iš savo įsivaizduojamos komforto zonos.

Moteris konkurentų neturi, o įsivaizduojamoms konkurentėms dar ir praveda stovyklas. Ieva įsitikinusi, kad būdami atsiskyrę žmonės labai daug praranda, nes tik kartu mes galime kurti harmoningesnį pasaulį.

Šiuo metu komunikaciniais ir organizaciniais klausimais Ievai padeda viena darbuotoja, kurią ji vadina angelu, jaučiasi jai dėkinga, nes jai padedant jų veikla auga itin stipriai. „Tikiu, jei darbuotojas save realizuoja, panaudoja kūrybinę energiją, jam visada bus tikras malonumas dirbti ten, kur geriausiai save jaučia ir gali reikštis. Gaila, kad šitie dalykai nebuvo man suvokiami, kai vadovavau įmonei su daugiau nei 60 žmonių. Dabar elgčiausi visai kitaip. Tikiu, kad kiekvienoje įmonėje, nesvarbu ar paslaugų ar gamybos, darbuotojai yra didžiausia vertybė. Deja, dažniausiai jie būna paskutinėje vietoje“, – pasakoja pašnekovė.

Beviltiškų situacijų nėra

„Papasakok savo beviltišką situaciją, dėl kurios niekaip negali įgyvendinti savo svajonės? –įvairių praktikų metu klausia Ieva – Nė vienam dar nepavyko, iš kiekvienos situacijos randame išeitį, kiekvienoje situacijoje matome, kad yra sprendimas.“ Blogiausi scenarijai kuriasi tik mūsų galvoje. Bet esminis klausimas ir yra, kurį turime sau užduoti prieš esminius pokyčius: kas blogiausia gali nutikti, jei sieksi savo svajonės? „Neįsivaizduojate, kaip nustemba žmonės, supratę, kad „tas blogas“ nėra jau toks blogas. Juk nenumirsi. O visos baimės dažniausiai ir veda į mirties baimę. Na, o jeigu jau išgyvensi, vadinasi, gali keisti“, – juokiasi Ieva. Šiuo metu jos pačios svajonės kartu yra ir paprastos, ir labai gilios: „Dabar turiu troškimą, kad šiuo metu vedamo kurso dalyvės patirtų transformacijas ir pamatytų, kokios jos nuostabios moterys. Nors, dabar pagalvojau, čia visai ne paprasta svajonė…“

„Pats gyvenimas yra mano didžiausias įkvėpimas. Jaučiu didžiausią dėkingumą, kad galiu patirti jame viską“, – sako Ieva Amala.