Kaunietė Aušra Fokienė (45) savo verslą įkūrė kartu su į Lietuvą atvykusiu prancūzu Hugues Dasse (46). Jis čia būdamas nors ir pamėgo cepelinus, tačiau kartu labai ilgėjosi gerų, tradicinių prancūziškų sūrių. Tokių sūrių pora mūsų šalyje nerado nė su žiburiu. Tad prieš porą metų verslo idėja įkurti „Vieno prancūzo sandėliuką“ gimė pirmiausia iš asmeninio poreikio. 

 Abu – iš skirtingų sričių

„Vieno prancūzo sandėliuko“ įkūrėjų patirtys iki susipažįstant gana skirtingos. Hugues baigė griežto auklėjimo katalikišką mokyklą Prancūzijoje. Vėliau studijavo menus ir techninį piešimą, dirbo medžio apdirbimo srityje, planavo medžio dalies interjerus.

Aušra buvo ir pavyzdinga mokinė, ir perėjo maišto amžių, kai tėvams tekdavo gerokai paraudonuoti prieš mokytojus dėl mokymosi rezultatų ir praleistų pamokų. Vėliau ji baigė menotyros ir edukologijos studijas, apsigynė daktaro disertaciją socialinių mokslų srityje. Pirmasis moters darbas buvo anglų kalbos mokytoja profesinėje mokykloje, vėliau dirbo universitete, studijų kokybės užtikrinimo srityje.

Aušrą ir Hugues sieja ne tik bendra buitis, bet ir aistra sūriui ir jo istorijoms. Nuo šio pomėgio prasidėjo ir verslas. Idėjai subręsti prireikė daugiau nei metų, dar beveik metus pora savo rankomis įrenginėjo patalpas.

Idėją brandino daugiau nei metus

Pradėjęs gyventi Lietuvoje, Hugues nekantravo supažindinti lietuvius gurmanus su prancūziškais sūriais. Iš pradžių A. Fokienė šią idėją vertino gana skeptiškai – buvo įsitikinusi, kad tautiečiai gali būti labiau konservatyvūs ragaudami retus, keistus ir gurmaniškus produktus, tačiau dabar džiaugiasi, kad smarkiai klydo.

Verslininkė prisimena su šypsena: „O taip, susidūrėme su atkalbinėjimais ir pirštu prie smilkinio! Jutome, kad mūsų nepalaiko net kai kurie Lietuvoje gyvenantys prancūzai, sakydavo, kad veltui gaištame laiką – esą lietuviai nieko nesupras apie gurmaniškus sūrius, be to, tai ir rizikingas verslas su šviežiais produktais. Daug saugiau būtų prekiauti skardinėmis ir pan. Kuo toliau, tuo labiau mintyse ryškėjo vizija, kokia bus ir kokia tikrai nebus mūsų koncepcija – tokių nepritarimų ilgainiui tiesiog nebegirdėjome ir pasvajodami ėjome savo keliu.“

Atidarė prancūziškų sūrių sandėliuką

Iki pradedant savo verslą, Aušra ir Hugues tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje lankė restoranus, sūrines, įvairias gurmaniškas parduotuves, stebėjo žmonių įpročius, aptarnavimo kultūrą, dalijosi įžvalgomis, ką norėtų padaryti kitaip, kokių naujovių pasiūlyti ir kaip jas pateikti Lietuvos ragautojams. 

Šį rudenį antruosius savo veiklos metus atšventusio „Vieno prancūzo sandėliuko“ savininkai paaiškina smagaus pavadinimo kilmę. „Kadangi abu esame linkę į rimtas situacijas žiūrėti ne visada rimtai, tai ir pavadinimas mūsų verslo projektui kilo kartą besijuokiant iš to, ką netikėto ir stebinančio kartais galima atsitiktinai atrasti įvairiuose sandėliukuose. „Vieno prancūzo sandėliukas“ yra ta vieta, kur gali rasti supelijusį sūrį ar trisdešimties metų prancūzišką vyną, – šmaikštaudama dėsto Aušra ir džiaugiasi, kad per pirmuosius verslo metus patyrė tik keletą nereikšmingų nesusipratimų, kurie tik paskatino pasitempti ir išmokti vieną svarbių pamokų ne tik versle, bet ir gyvenime. – Tiek versle, tiek gyvenime labai svarbu turėti bendraminčių ir tas pačias vertybes puoselėjančių žmonių būrį. Niekada nepradėk veiklų su žmonėmis, kai intuicija nuo pat pradžių tyliai siunčia kad ir nediduką nepasitikėjimo signalą. Jei į šį signalą pavyksta sureaguoti laiku, tai ir klaidos galima išvengti, ir laiko sutaupyti“, – šypsodamasi pataria pašnekovė.

Naujos žinios – lyg jauninantis eliksyras

Sūrio žinovė atvirauja, kad iš pradžių abu su vyru buvo „žali“ tiek versle, tiek maisto technologijų srityje, todėl jiems buvo visai įdomu jaustis neišmanėliais naujokais, ir patirti, kaip pagal poreikį ir su didele motyvacija pamažu ateina naujos žinios, patirtis. „Lyg koks jauninantis eliksyras, – apie nuolat gausinamas žinias sako Aušra. – Pats verslas jau treti metai vis atveria naujų, be galo įdomių pažinčių ir naujų ne tik su maistu susijusių, bet ir kultūros projektų idėjų.“ Aušra priduria, kad judviem su vyru šiame versle labai patinka sūrių kolekcionavimo dalis: „Mūsų nedomina masinės gamybos produkcija. Kaskart, keliaudami po Prancūziją, kartais, net vedami medinių, ranka užrašytų ženklų kalnuose, kviečiančių į šeimynines sūrines, važiuojame susipažinti su sūrių gamintojais į jų ūkius, lankome sūrių parodas. Tiesiogiai bendraudami su gamintojais kolekcionuojame ne tik naujus skonius „Sandėliuko“ asortimentui, bet ir istorijas apie konkrečių sūrių atsiradimą, gamybos įdomybes ir pan. Tai sritis, kurioje, ko gero, niekada neišsemsime visų žinių. Kas kartą patiriame naujų atradimų ir pamatome, kiek daug dar nežinome.“

Idėjas ilgai brandina ir pasveria

Sūrių kolekcionierių pora idėjas savo verslui plėtoti kuria niekur neskubėdami, ilgai jas brandina, gerai pasveria: „Imamės tik tų projektų, kuriais visiškai tikime ir matome aiškią viziją su visomis detalėmis. Nors esame atviri naujovėms, tačiau idėjas labai gerai išfiltruojame. Į konkurenciją turime savitą požiūrį – esame įsitikinę, kad mažų verslų sėkmė labai priklauso ne nuo jų konkuravimo, o nuo bendradarbiavimo tarpusavyje ir vieni kitų palaikymo. Per dvejus savo gyvenimo metus jau spėjome sukurti ne vieną gražią kūrybinę ir vieni kitus stiprinančią partnerystę, atradome bendraminčių, su kuriais įgyvendiname ne vien su maistu susijusias, bet ir pažintines, kultūrines veiklas. Tokių partnerysčių pagrindinis svertas – pasitikėjimas vieni kitais ir vykdomos veiklos autentiškumas, todėl gan skeptiškai žiūrime į atsitiktinius greitos naudos ieškotojus bei idėjų kopijuotojus. Tikime, kad Lietuvos versluose ilgainiui daugės autentikos, originalumo, pagarbos vienas kitam, etikos ir kultūros.“

Pasirinkę „sandėliuko“ koncepciją, jo šeimininkai teigia turintys galimybę verstis be didelių investicijų. Verslo paskolos prireikė tik įrangai įsigyti. O štai dvylikos eurų investicijos į reklamą neatsipirko. „Į reklamą esame investavę dvylika eurų, ir tuos pačius nevykusiai“, – prajuokina verslininkė, įsitikinusi, kad nedelsiant morališkai atsiperka tos investicijos, kurios nukreiptos į žinių ir patirties gausinimą. – Tai ir yra geriausia mūsų reklama! Šiuo metu investuojame į savo keliones, sūrininkystės tradicijų pažinimą, knygas“, – vardija Aušra.

Ir iššūkiai, ir sprendimai gimsta galvose

Visi įmanomi iššūkiai susikuria galvoje. Joje gimsta ir sprendimai. Mes su pandemija savotiškai susigyvenome, buvome pastūmėti ne gailėti savęs, ne kaltinti kitų, ne keikti pandemiją ir karantino sąlygas, o pasukti galvas, kaip galime toliau sklandžiai funkcionuoti, kaip sustiprinti ryšį su savo svečiais – gurmanais (niekad nevadiname jų klientais, labiau bičiuliais). Taip gimė daugybė skanių renginių interneto erdvėje, kai mūsų gurmanai, elegantiškai pasiruošę stalus ir nukloję juos mūsų sūriais, laukdavo pasimatymų ekranuose. Mes turėjome gerokai pasikaustyti žiniomis, idant ragavimas, pagardintas gurmaniškomis diskusijomis, įgautų naujų skonių. Jei ne pandemija ir kiti iššūkiai, kaip mes tobulėtume?“ – ironizuoja Aušra ir Hugues.

Verslo naujokams pora linki: „Pirmiausia rasti tvirtą atsakymą: kam man to reikia? Kuo praturtinsiu savo miestą, šalį? Kaip padėsiu žmonėms būti dar laimingesniems savo kasdienybėje? Taip pat viską daryti su meile ir pagal taisykles. Tik tiek.“