Prieš dvidešimt metų verslininko A. Stašaičio pavardė mirgėjo visuose dienraščiuose. Jis kone kasdien buvo minimas šalies televizijose. Vienu metu pirmasis Lietuvos kapitalistas, šalies Verslininkų asociacijos prezidentas, buvo lyginamas su garsiuoju italų mafijos tėvu Alu Capone. A. Stašaitis buvo pirmasis verslininkas, viešai pareiškęs, kad nemokės mokesčių valstybei. Tiesa, šis veiksmas truko neilgai. Praėjus keleriems metams, dėl atsisakymo pateikti mokesčių deklaraciją ir viešai apie tai paskelbus bei nurodžius priežastis, pirmasis Lietuvos kapitalistas atsidūrė už grotų, kur praleido daugiau nei penkerius metus.

„Nesutinku, esu neteistas. Tai 2002-aisiais įrodė Europos žmogaus teisių teismas. Šalies teisinė sistema mane sulaikė nepagrįstai. Apkaltinę kriminaliniais nusikaltimais, be jokių konkrečių įrodymų apribojo mano laisvę, nes administracinis pažeidimas, kurį aš padariau atsisakydamas pateikti deklaraciją, nenumatė tokios galimybės“, – sako A. Stašaitis.

Paklaustas apie įdomesnį ir suvaržytą gyvenimo laikotarpį, priduria, kad tai buvo tik naujų galimybių atradimas ir kad prisiteistą iš valstybės kompensaciją – daugiau kaip šimtą tūkstančių litų – iškart pervedė invalidų draugijai: „Kodėl taip pasielgiau? Kokiu tikslu? Pinigus galiu užsidirbti protu ir verslumu. Kol kas Lietuvoje yra daug žmonių, kuriems reikia pagalbos.“

– Nuo ko prasidėjo jūsų verslo istorija. Grįžkime į Jūsų aukso amžių. Prieš įkalinimą – 1990–1994-aisiais – turėjote apie trisdešimt verslo įmonių. Kam jų tiek reikėjo?

Viename verslo etape, kai mano sumanymai augo, valstybėje trūko infrastruktūros. Man reikėdavo atsiskaityti už prekes arba paslaugas, bet šalyje dar nebuvo sukurta finansinių atsiskaitymų infrastruktūra. Teko kurti bankus, kad tarptautinis prekybos verslas galėtų lengviau gyvuoti. Įkūrėme žemės banką, vėliau buvau aktyvus Žemės ūkio banko dalyvis ir akcininkas. Šie finansiniai įrankiai padėdavo atsiskaityti su partneriais užsienyje. Dabar lengva atsiskaityti su bet kuria pasaulio šalimi, o anksčiau nieko nebuvo. Atsiskaityti su partneriais užsienyje galėdavome įvairiais būdais. Vienas jų – krauniesi į portfelį šimtus tūkstančių dolerių ir važiuoji pas partnerį, kitas – kuri bankinius santykius. Prieš pat 1990-uosius mano verslo mastas augo milžinišku tempu. Negalėjome pas partnerius kitose šalyse važinėtis su maišais pinigų, tad teko kurti bankus, kitas su mano veikla susijusias įmones. Taip išėjo, jog pagrindinę verslo šaką – prekybą laikė papildoma veikla. Įmonių grupė

neatsirado iš niekur. Sistema buvo kuriama palaipsniui. Kad suprastume, kaip viskas augo, reikėtų grįžti dar kelerius metus atgal, į 1988–1990-ųjų laikotarpį. Tuomet Lietuvoje buvau vienas pirmųjų, sugalvojusių naują prekių pardavimo būdą – aukcionus.

– Panašius į „Sotheby’s“ aukcionus?

Taip, tai buvo viena aukso gyslų, suteikusių man gerą startą dideliems darbams. Net neįsivaizduojate, ką Sąjūdžio laikais reiškė organizuoti aukcioną. Apie verslo pasiūlą trūko informacijos. Viskas buvo užspausta, kontroliuojama. Žmonės gaudė žinias apie deficitines prekes. Norimų daiktų dar nespėdavo atvežti, o visa partija jau būdavo išparduota iš anksto. Tai panašėjo į masinę apsipirkimo psichozę, todėl 1989-aisiais Kaune nusprendžiau organizuoti verslo aukcionus. Juose būdavo pardavinėjama viskas: nuo pakvietimų į Jugoslaviją – tarp kitko, tai fantastiškas pelnas – jų gaudavau tuščių, taigi kvietimą nusipirkęs žmogus tiesiog įsirašydavo savo pavardę ir be jokių trikdžių kirsdavo šalies sieną – iki meno dirbinių, buitinės technikos ar iš Kinijos atvežtų traktorių. Tai buvo ne mano nuosavybė. Buvau tik organizatorius, padedantis sudaryti naudingiausią sandorį ir pasiimantis tam tikrą parduotos sumos procentą.

– Tais laikais į griūvančią SSRS buvo sunku įvežti prekes. Kas Jums pargabendavo aukcione parduodamus daiktus?

Garsiausi šalies meno kolektyvai, sportininkai, šalies elitas. Tie žmonės, kurie dažnai išvažiuodavo iš griūvančios SSRS gastroliuoti į kitas valstybes. Dauguma jų konsultuodavosi su manimi. Patardavau, ką jie man turėtų nupirkti, paruošdavau reikiamų daiktų sąrašą. Pavyzdžiui, meno kolektyvas „Lietuva“ grįžta iš gastrolių ir po kelių dienų pas mane atvyksta keli šokėjai su užsakytais daiktais. Palieka juos Kaune, o vėliau prekes parduodame aukcione. Visi uždirba daugiau. Menininkai gauna didesnį pelną nuo prekės, aš – iš anksto suderėtą procentą nuo pardavimo sumos.

Toks buvo pirmasis mano kapitalizmo etapas. Po kelių sėkmingų sandorių ėmiau kurti sistemą. Meno kolektyvai, sportininkai, važiuojantys į svečias šalis, dažniausiai į JAV, Vokietiją ar Angliją, savo vežamus pinigus prekėms pirkti turėdavo perduoti mano kolegoms. Abipusis pasitikėjimas buvo beribis, tad dauguma meno kolektyvų užsienyje gautų honorarų keliaudavo į mano verslą. Taip prekėms pirkti atsirado papildomų pinigų. Ne paslaptis, kad kuo daugiau perki, tuo geresnę kainą gauni. Prekes pargabenęs į Lietuvą ir čia jas pardavęs gavau nemažą pelną. Ši schema kurį laiką veikė tiksliai.

Žinojau, kaip meno ir sporto žmonėms reikia uždirbti pinigus neatsitraukiant nuo savo veiklos. Visi kartu mes mokėmės suprasti naują santvarką ir ją pritaikyti gyvenime. Tai buvo įdomus ir naudingas gyvenimo etapas. Turėdavau daug gerų prekių ir rengdavau aukcioną. Likus savaitei iki jo, prekių pavyzdžius eksponuodavome Politinio švietimo namuose, dabartiniame Vytauto Didžiojo universitete: sudomindavome pirkėjus ir sukeldavome konkurenciją. Būdavo ir tokių atvejų, kai ateina dailininkas, paprašo už savo paveikslą šimto litų, tačiau per mano aukcioną Didžiojoje salėje, kur dėl jo paveikslo varžosi keletas žmonių, dailininko darbą nuperka už tris–penkis tūkstančius. Kaip manote, kaip jis reaguoja? Aš jiems buvau gerbiamas ir mylimas žmogus! Imdavau savo du procentus nuo pardavimo sumos, tačiau suteikdavau galimybę užsidirbti visiems.

Su manimi kartu dirbo apie trisdešimt žmonių. Žodinių susitarimų buvo daugiau. Daug daugiau. Neturėjau gamyklų, tad nebuvau žmonių viltis, maitintojas, darbdavys. Buvau verslininkas, kapitalistas. Žodiniais susitarimais įvykdydavau daugiau sandorių nei raštiškais. Nebijojau, kad apgaus, nes tais valstybės kūrimosi laikais reikėjo veikti greitai. Vyravo visiškai laukinis socializmas, su kuriuo konkuravo pirmieji kapitalizmo daigai. Pirmieji daugiau rizikuoja ir daugiau laimi. Kitiems lieka jau užkariautos valdos.

Yra buvę daug atvejų, kai už mano pasiskolintus pinigus krovinys nepasiekdavo Lietuvos ir jį konfiskuodavo Baltarusijos, Rusijos OMON struktūros. Tarkim, baltarusiai sustabdo legalų vario krovinį iš Rusijos, Magnitogorsko, gabenamą į Lietuvą. Patikrina dokumentus. Teletaipu siunčia užklausą į fabriką ir specialiai sumaišo sąskaitos numerį. Remdamiesi gautu neigiamu atsakymu, vyksta į teismą ir dar tą pačią dieną konfiskuojamas krovinys, vilkikai ir nubaudžiami lydintys asmenys. Lietuviai grįžta ir sako, kad ne dėl jų kaltės atėmė krovinį. Tuomet tekdavo važiuoti į Baltarusiją ar Rusiją ir spręsti susidariusias situacijas. Tikrindavome sąskaitas ir matydavome, kad OMON pats tyčia jose įveldavo klaidą ir pagal tokias „netinkamas“ sąskaitas konfiskuodavo krovinį. Kai teisėja pakeisdavo savo sprendimą, kad operatyvininkai suklydo ir privalo grąžinti krovinį, jis jau būdavo išparduotas.

Vėliau, 1990–1993-iaisiais, įkūrėte kapitalistų klubą. Kuo pasižymėjo ir kaip veikė šis modelis Lietuvoje?

Pirminė idėja buvo tokia: suburti pasitikėjimą keliančių verslininkų ratą, kurie kurtų verslą pasitikėdami vienas kitu. Tai buvo uždara bendruomenė su vidaus tvarka. Už naują žmogų garantuodavo tas kapitalistas, kuris jį atvedė. 1992-aisiais klube ieškodavome verslo galimybių ir pagal australų pavyzdį organizuodavome greitų pinigų biržą. Kartą per mėnesį rengdavome klubo sueigas. Mes jau iš anksto žinojome, kas kiek pinigų nori gauti arba kiek nori parduoti. Klubo nariai iš anksto žinodavo sumą, kuri yra „laisva“. Dažniausiai – apie milijonas dolerių.

Tuomet būdavo pristatomi projektai ir potencialūs skolintojai į juos investuodavo savo pinigus, jeigu, žinoma, norėdavo tai daryti. Norint gauti pinigų projektams, reikėjo pasiūlyti ir gerus procentus. Kartą pasiūlyta devyniolikos procentų mėnesio grąža. Kelis kartus didesnė nei bet kuriame banke! Sandoris įvyko žaibiškai ir investavę į projektą žmonės po mėnesio uždirbo nemažus pinigėlius.

Greitųjų pinigų birža buvo suskirstyta į tris lygius. Pradedantieji įnešdavo tūkstantį dolerių, pažengusieji – dešimt, patyrę – šimtą. Apie dešimt žmonių visuomet įnešdavo po šimtą tūkstančių ir žaisdavo aukščiausiu mūsų biržos lygiu. Daugiausia greitųjų pinigų biržoje buvo pavykę parduoti daugiau kaip du milijonus dolerių. Kapitalistų klubo projektai buvo sėkmingi, verslo rizika sumažinta iki minimumo. Galimi investuotojai susipažindavo su būsimais verslo planais ir galėdavo rinktis, ar nori konkrečiam projektui skolinti pinigų. Tuomet vyravo metalo, dujų, naftos prekyba. Lietuvoje šių išteklių trūko, o subyrėjusioje SSRS jų pasiūla buvo didžiulė.

Naftos prekyba turėjo savų minusų. Reikėjo pažinoti daug žmonių, kad naftą vamzdžiais būtų galima transportuoti iki Lietuvos. Lengviau buvo su metalu. Ypač su nikeliu, variu, aliuminiu. Prisikrauni sąstatus ir važiuoji. Vėliau išsivystė idėja eksportuoti brangiuosius metalus iš jau nebeveikiančių SSRS elektroninės technikos gamyklų. Ten buvo tonos mikroschemų su brangiaisiais metalais. Mums tik reikėdavo susitarti su fabrikų direktoriais, nusipirkti ir parsigabenti auksą sunkvežimiais.

Pinigai, finansinės operacijos buvo svarbiausia šio verslo grandis. Rusai reikalavo mainų. Įsivaizduokite, gamykloje dirba apie dvidešimt tūkstančių žmonių. Sugriuvus santvarkai, užsakymų nėra, žmonės badauja. Gamyklos administracija turi priimti strateginius sprendimus, kaip išsaugoti ne tik veikiančią gamyklą, bet ir laimingus žmones. Tuomet prekyba vykdavo mainais. Iš Lietuvos veždavome maistą, iš Ukrainos – cukrų, jie už tai parduodavo mums reikiamų prekių. Tekdavo paskatinti ir gamyklų direktorius. Dovanodavome buitinės technikos, automobilių, meno kūrinių. Tokio verslo sąnaudos išaugo, tačiau tai apsimokėjo daryti.

– Kaip atsitiko, kad vienam sėkmingiausių šalies verslininkų teko atsidurti kalėjime?

Ilga istorija. 1989-aisiais savo įmonei užsimaniau nupirkti kopijavimo aparatą. Nuo saugumo laikų į SSRS kopijavimo aparatų nebuvo galima įvežti, nes juk buvo galimybė jį turint leisti kokias „Katalikų kronikas“ ir jas platinti. Rusai žinojo, kaip atrodo tarybiniai kopijavimo aparatai, bet neturėjo nė menkiausio supratimo, koks yra „Hewlett-Packard“ modelis ir kiek jis pažengęs, tad įsivežti į SSRS kopijuoklį buvo įmanoma. Kertant sieną jį reikėjo tik kitaip pavadinti. Sakydavome, kad vežame skaičiavimo mašinas, ir kopijavimo aparatai lengvai praslysdavo pareigūnams pro akis.

Kartą nusprendžiau nuvykti į Vokietiją, Hamburgą, rasti ten pirmąjį kopijavimo aparatą ir parvežti jį į Lietuvą. Vokietijoje pagal laikraščių skelbimus radau žmogų, turėsiantį man jį parduoti. Su kolega nuvykome pas pardavėją į namus, įsikalbėjome, prasitariau, kad Kaune rengiu prekių aukcionus ir norėčiau rasti organizacinės technikos ir ją vežti į Lietuvą. Be to, hamburgiečiui užsiminiau, kad ir dabar galėčiau už šimtą tūkstančių dolerių nupirkti mane dominančių prekių ir važiuoti namo. Kitą dieną vokietis rekomendavo susitikti su man galėsiančiu padėti emigrantu iš Kinijos. Susitinkame su juo, išsikalbame ir naujas pažįstamas prasitaria, kad šeima likusi Taivane, nes Taipėjuje turi nuosavą kompiuterių gamyklą. Puikus sutapimas! Tuomet nuperku pirmą partiją organizacinės technikos ir ją parduodu Kaune. Esu „ant bangos“! Naujos galimybės – visai čia pat.

Antrą kartą į Hamburgą važiavau su dviem vertėjais. Buvau nusprendęs į kompiuterius investuoti keletą milijonų. Tačiau pirmos derybos buvo varginančios. Po dviejų valandų išginiau iš salės abu vertėjus ir mes su kinu ėmėme kalbėti skaičių kalba. Po penkiolikos minučių abu dėliojome paskutinius susitarimo akcentus. Tuomet pašaukiau vertėjus ir pasakiau, kad baigėme derybas. Patvirtindamas susitarimą, kinui padaviau lagaminėlį, kuriame buvo šimtas tūkstančių dolerių. Taip prasidėjo pirmos Lietuvoje bendros lietuviško ir užsienietiško kapitalo įmonės „Interlita“ veikla. Verslo schema buvo tokia: Taipėjuje surinkdavo kompiuterius, laivu juos atplukdydavo į Hamburgą, o iš ten lėktuvu atskraidindavo į Maskvą. Maskvoje sumokėjęs muitą už prekes, išvežiodavau jas po visą SSRS su krovininiais An-24, An-26 lėktuvais. Vienu metu daugumą Rusijos universitetų, mokslinių tyrimų institutų, kitų organizacijų aprūpindavau visa reikiama organizacine technika – nuo kompiuterio iki kopijavimo aparato. Pelnas – didžiulis. Visiškai sukomplektuotą kompiuterį įsigyti kainuodavo apie penkis tūkstančius dolerių. Kartais komplektas kainuodavo ir penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Vėliau įsigijau penkis krovininius lėktuvus, Kaune, „Baltijos“ viešbutyje, gyvendavo trys pilotų eskadrilės ir globalaus verslo mastas augo.

Niekur nesiviešinau, bet buvau žinomas kaip gerai finansinius reikalus tvarkantis žmogus. Įsivaizduokite, bankų nėra, pinigų nėra, atsiskaitymai su užsieniu vos kvėpuoja, kompiuterių poreikis didžiulis, o mano lėktuvai kas savaitę skrenda į Rusijos gilumą ir finansiniai srautai nevėluoja. Reikėjo kurti finansinius mechanizmus nepažeidžiant įstatymų ir juos pritaikyti praktikoje. Sumąsčiau keletą būdų ir nuo to laiko didžioji dalis verslininkų atvažiuodavo pas mane konsultuotis dėl finansinių operacijų.