Restorano „Mosso“ įkūrėja Eglė Laurinavičiūtė pasakoja, kad mintis kurti restoranų verslą ją lydėjo nuo vaikystės. Visa jos šeima artimai susijusi su maisto verslu. Noras atrasti naujų skonių Eglei nesvetimas nuo pat mažų dienų. Ir nors įkūrus restoraną teko susidurti su iššūkiais, verslininkė sako nieko nesigailinti ir ateitį matanti pozityviai.

Nuo vaikystės svajonių iki…

Pašnekovė pasakoja, kad restoranai ir maistas jai kėlė didelį malonumą ir susižavėjimą jau nuo pat mažens. „Turiu padėkoti savo tėvams, kad nuo pat ankstyvo amžiaus mane lavino ir suteikė galimybių mėgautis ir pažinti naujus skonius bei vietas.“

Tiesa, studijas Eglė pradėjo toli gražu ne nuo kulinarijos. Pirmiausia mokėsi psichologijos ir tik po to ėmėsi gastronomijos studijų Londone. Tačiau gyvenimas pakrypo dar kita linkme ir Eglė sėkmingai baigė psichologijos studijas. 

Nors ir turėjo universiteto baigimo diplomą, pašnekovė prisipažįsta niekada nepamiršusi svajonių apie darbą maitinimo sektoriuje. „Studijuodama dirbau restorane ir tai paliko manyje didelį pėdsaką ir troškimą kažkada turėti pačiai panašaus stiliaus vietą.“

Pradžia buvo banguota

Dabartinis E. Laurinavičiūtės įkurto verslo modelis prasidėjo nuo degustacinės ekologiškų prekių krautuvėlės idėjos ir baigėsi restoranu.

„Restorano „Mosso“ pradžia buvo ekologiškų prekių krautuvėlė, kurioje norėjau ne tik parduoti maisto produktus, bet taip pat turėti galimybę klientams pasiūlyti prisėsti, paragauti ir pasimėgauti maistu vietoje. Kadangi Dzūkijos regionas labai dosnus įvairių sūrių ir miško gėrybių, buvau sukaupusi nemažą vietinių ir kitų šalių išskirtinių sūrių, gurmaniškų užkandžių asortimentą bei Lietuvos vyndarių kolekciją. Ji toliau nuvedė į organiškus ir ekologiškus vynuoginius gėrimus.“

Akivaizdu, kad pokalbio pradžioje pašnekovės paminėtas troškimas atrasti naujų skonių itin pravertė kuriant ekologija paremtą verslą. Tačiau verslininkė pripažįsta, kad vien idėjos neužteko. „Savo idėjos praktiškai negalėjau įgyvendinti dėl tam tikrų patalpų reikalavimų, tad pradėjau dairytis kitos vietos“, – pasakoja E. Laurinavičiūtė apie restorano „Mosso“ atsiradimą. 

„Atidariau restoraną ir planavau tęsti savo idėją, bet nuėjau šiek tiek giliau. Besikurdama dabartinėse patalpose, po truputėlį suvokiau, jog šioje vietoje reikės daugiau veiklos, nei tik pirkti ir parduoti, kad išsilaikytume. Taip prasidėjo kūrimo procesas, nelabai iki galo pačiai suvokiant, kur tai nuves“, – verslo pradžią prisimena Eglė.

Tarp iššūkių: atkalbinėjimai, konkurencija ir darbuotojų trūkumas

Be abejo, norinčiųjų atkalbėti, kaip pasakoja pašnekovė, buvo ne vienas. Maisto sektorius yra bene sudėtingiausias iš visų, tad E. Laurinavičiūtė neslepia, kad atkalbinėjimų teko sulaukti tiek iš artimos aplinkos, tiek iš žmonių, kurie tuo jau užsiima: „Jie buvo tikrai teisūs. Bet nesigailiu nė vieną akimirką, apskritai nelabai įsivaizduoju savęs kitoje srityje.“

Vienu iš sunkesnių dalykų, įsisukus į restoranų verslą, tapo vis auganti konkurencija. Nors verslininkė laikosi nuomonės, kad konkurencija yra bet kokiu atveju labai sveikintinas ir netgi būtinas dalykas, tačiau iššūkių tai vis tiek sukėlė.

„Mano nuomone, restoranų versle apskritai turi nuolat domėtis naujomis tendencijomis, įstatymų pokyčiais, taikytis prie esamos situacijos. Maitinimo pramonės verslas susideda iš daug mažų detalių, kurias turi visada pastebėti, jausti ir stengtis sudėti į visumą“,- sako E. Laurinavičiūtė.

Tačiau tai, pasak pašnekovės, itin padėjo, siekiant išsigryninti savo verslo koncepciją ir pasirinkti teisingą veiklos kelią.

Vis dėlto dar didesniu iššūkiu už konkurenciją tapo ne kas kitas, o darbuotojų trūkumas. „Turbūt visi, dirbantys šiame sektoriuje, sutiks, kad darbuotojų šioje sferoje visada trūksta, ypač – kvalifikuotų. Turi nuolat ieškoti, nes nežinai, kas gali nutikti su esamais, tuo labiau kad šiais laikais jų paklausa yra labai didelė“, – atvirai sako Eglė. Maisto kultūra vis auga ir šios pramonės atstovai įgauna vis didesnį statusą bei turi daugiau galimybių. Tiems, kurie ketina sukti į maisto sektorių ir ieško tinkamų darbuotojų, pašnekovė pataria atkreipti dėmesį į prioritetų aiškumą: „Stebėkite, ko žmogus nori iš darbo, kas jam yra darbas. Dirbant šioje sferoje naivu tikėtis, kad turėsi labai daug laisvo laiko ar laisvus savaitgalius, šiam darbui turi atsiduoti. Taip pat restoranų versle nereti atvejai, kai planai pasikeičia akimirksniu ir reikia prisitaikyti.“ 

Būtent dėl šių priežasčių, anot E. Laurinavičiūtės, labai svarbu, kad būsimas darbuotojas lengvai priimtų pokyčius ir greitai reaguotų į esamą situaciją. Pašnekovė neatmeta ir jaunų žmonių įdarbinimo kaip galimo pasirinkimo, tačiau tada reikalingas itin tikslus planavimas ir kokybiškas apmokymas, juk dažnai jaunas žmogus ateina dar neturėdamas aukštos kvalifikacijos.

Į ateitį žvelgia pozityviai

Kalbai pasisukus apie investicijas, pašnekovė tik gūžteli pečiais: „Visas investicijas įvertinti sunku, nes ir toliau investuoji į aplinką, į geresnę virtuvės techniką, darbuotojus ir daug kitų dalykų, be to, nuolatos investuoji savo laiką ir jėgas.“ Tačiau E. Laurinavičiūtė laikosi nuomonės, kad verslas atsiperka tą akimirką, kai suvoki, kad esi ten, kur ir turi būti, ir kad judi tinkama linkme. Koks jausmas bus toliau, kai išsipildys naujai gimstančios vizijos, pašnekovė prisipažįsta dar bijanti svajoti.

Ypač sunku svajoti ir planuoti šiuo laiku, kai dar tik bandome atsigauti po karantino. Kaip ir visi kiti maisto pramonės verslai, „Mosso“ patyrė daug nežinios: „Karantino laikotarpiu kurorte gyvenimas sustojo visiškai, tad verslas irgi buvo visiškai uždarytas. Buvo daug nežinios ir abejonių apie ateitį.“ Tad teko daug dalykų keisti, persiorientuoti, mokytis iš naujo. Pašnekovė pasakoja, kad karantinas labiausiai pakoregavo produktų tiekimą, restorano patiekalų idėjų generavimą, darbuotojų samdymą ir ateities planavimą. „Vis besikeičiantys veiklos apribojimai ir reikalavimai keičia mūsų kasdienybę ir dabar. Kita vertus, karantinas atvėrė duris naujoms idėjoms ir mintims, kurios tiesia tiltus į ateities maisto pramonės pasaulį“, – ne tik sunkumų, bet ir privalumų įžvelgia Eglė.

E. Laurinavičiūtė sako suprantanti, kad šiais laikais daug dalykų gali daryti įtaką ir netgi keisti svajones, tačiau visų pirma, anot pašnekovės, reikia vadovautis savo protu. Tad pozityviai žvelgdama į savo restorano ateitį, verslininkė to linki ir kitiems: „Gal ir labai banaliai tai nuskambės, bet turbūt patarčiau tikėti savimi ir savo vizija, užsispirti ir tikslingai judėti savo tikslo link. Nepaisant visų nesklandumų savo kelyje, kurių tikrai pasitaikys. Taip pat nenuleisti rankų, kai nepasiseks, susiimti ir toliau eiti į priekį.“