Po susitikimo su viena iš „Daiktų viešbučio“ ir „Lithuanian design block“ įkūrėjų Dalia Mauricaite pagalvojau, kad nuo šiol į T. Ševčenkos gatvę užsuksiu gerokai dažniau. Būtent čia esančiame lofte ir įsikūręs „Daiktų viešbutis“, priglaudžiantis ne tik dar namų nesuradusius daiktus, bet ir draugijos ieškančius dizainerius, dizaino naujienas sekančius smalsuolius ar tiesiog miestiečius bei jo svečius, norinčius užkąsti ir išgerti kavos. „Daiktų viešbutis“ per šešerius metus iš parduotuvės pavirto į išskirtinę miesto kultūros vietą. Su D. Mauricaite ir pasikalbėjome apie idėjos kilmę, lietuvišką dizainą bei norą suvienyti lietuvių dizainerius.

Norėjosi suburti bendruomenę

Kalbėdama apie „Daiktų viešbučio“ pradžią D. Mauricaitė net nusistebi – laikas iš tikrųjų bėga greitai. Rodos, dar visai neseniai jai ir Aistei Nestorovaitei kilo idėja atvežti į Lietuvą geriausius šiuolaikinio dizaino pavyzdžius.

„Viskas prasidėjo jau seniai – prieš šešerius metus. Mes su kolege Aiste pamatėme, kad Lietuvoje nėra šiuolaikinio dizaino. Juokavome, kad į Lietuvą vežamos dizaino ikonos, o gyvų dizainerių, kurie kuria dabar ir yra populiarūs pasaulyje, pas mus tiesiog nebuvo. Kilo mintis sukurti „Daiktų viešbutį“, atvežti šiuolaikinį dizainą į Lietuvą ir pristatyti jį žmonėms. Pavadinimas ir reiškia, kad daiktai atvažiuoja ir gyvena pas mus tol, kol randa tikrus namus. Tokia buvo mūsų pagrindinė idėja“, – pasakojo ji.

Iš pradžių „Daiktų viešbutis“ priglausdavo tik daiktus iš užsienio, bet, taip sakant, apetitas kyla bevalgant ir netrukus įkūrėjų ambicijos ėmė augti.

„Kadangi esame aktyvios, idėja greitai kito, mutavo ir į savo veiklą įtraukėme lietuvių dizainerius. Jeigu gali užsieniečiai, tai kodėl negali lietuviai? Mes buvome pirmieji, kurie skatino dizainerius, sakėme jiems, kad reikia ir mažų daiktų. Mažesni daikteliai atsirado mūsų dėka. Prašėme dizainerių jų sukurti ir tai tikrai pasiteisino“, – sakė D. Mauricaitė.

Pamažu lietuvių dizainerių kūriniai ėmė išstumti užsienietiškus. Kilo idėja suvienyti dizainerius į bendruomenę. Juk iki tol jie veikdavo pavieniui. Dažnam tai būdavo tarytum laisvalaikio užsiėmimas, priedas prie pagrindinio darbo. Bendruomenė šią situaciją stipriai pakeitė.

„Dizaineriai pasikeitė stipriai. Dėl to „Daiktų viešbutis“ ir mutavo į „Lietuvišką dizaino bloką“. Mes visiškai atsisakėme užsienietiško dizaino – liko tik lietuviškas. Ir veikiame labai sėkmingai – esame vienintelė platforma Lietuvoje, kurioje galima rasti vien lietuviško dizaino kūrinių. Jeigu prieš šešerius metus būčiau sugalvojusi, kad turėsime tik lietuvišką dizainą, tai būčiau turėjusi tik kokius du eksponatus. O dabar parduotuvė yra perpildyta, yra iš ko rinktis, su kuo bendrauti“, – teigė „Daiktų viešbučio“ įkūrėja.

„Daiktų viešbutis“ tapo vieta, kurioje susikerta lietuvių dizainerių ir visų besidominčiųjų keliai. Čia ne tik perkama ir parduodama, bet ir susipažįstama, bendraujama.

„Pamatėme, kad vien parduotuvės nepakanka. „Lietuviškas dizaino blokas“ – tai ne tik parduotuvė. Tai vieta, kurioje gali susipažinti. Be to, „dizaino blokas“ kartu keliauja ir po parodas. Visų pirma atsiranda bendrumo jausmas. Tu matai savo kolegas, matai, ką jie daro. Tai labai svarbu. Jungtinės parodos irgi yra labai gerai. Tikriausiai įsivaizduojate, kiek reikia lėšų noritn išvažiuoti į parodą vienam. Galų gale kur ieškoti tinkamų parodų? Mes nesame parduotuvė. Mes siūlome dizaineriams tiesiog būti dalimi mūsų „Lietuviškojo dizaino bloko“. Jie moka mėnesinį nario mokestį ir daiktus pardavinėja savo kainomis“, – pasakojo D. Mauricaitė.

Gerokai daugiau nei parduotuvė

Dabar „Lithuanian Design Block“ telpa ir prekybos, ir ekspozicijų erdvės, taip pat kavinė, kurioje dažniausiai ir mezgami kontaktai, kuriami planai.

„Tai irgi buvo apgalvota. Svarstėme, kaip sukurti savotišką dizaino miestą. Norėjome, kad tai būtų vieta, kurioje žmonės galėtų pabūti, apžiūrėti eksponatus, pasėdėti, pabendrauti, išgerti kavos. Nenorėjome, kad tai būtų tiesiog parduotuvė“, – sakė pašnekovė.

Ši kultūrinė vietas įkurta, regis, keistokoje vietoje. Ši miesto dalis anksčiau priklausė pramonei, bet projekto kūrėjos tai labai greitai pavertė pliusu. Lofto erdvė suteikė galimybę daryti ką tik nori ir ką nors pradėti kone ant tuščio popieriaus lapo.

„Ji neužblokuoja minčių. Kai dirbi normalioje erdvėje ir paskui ateini į loftą, skirtumo tarsi ir nepajauti. Tačiau kai dirbi lofte, o po to nueini kitur, skirtumą greitai pajunti. Gal žavi erdvių atvirumas. Loftas – tai labai neapibrėžta erdvė. Ji kaip tuščias popieriaus lapas. Jį gali transformuoti. Procesas nelengvas. Jis tikrai reikalauja ilgamečio darbo. Prieš penkerius metus mes pradėjome organizuoti „Dizaino savaitgalį“ tam, kad plėstume loftų kultūrą. Šis renginys sėkmingai vyksta iki šiol. Tai skatina ir naujakurius keltis čia. Yra žmonių, kurie dėkoja, nes mūsų „Dizaino savaitgalis“ įkvėpė juos čia atsikraustyti. Man labai patinka aura, kuria čia žmonės gyvena. Atsirado bendruomenė, kuri nori būti būtent čia“, – apie loftų pranašumus kalbėjo D. Mauricaitė.

Per šešerius metus pasikeitė ne tik „Daiktų viešbutis“. Keitėsi ir besilankantys jame. „Kai tik atvėrėme duris, žmonės atėję žiūrėdavo į tas mūsų betonines grindis ir sakydavo, jog gal dar nebaigėme remonto… Tie dideli langai juos gąsdindavo, jie manė, kad ši parduotuvė yra ne jiems. Per laiką suvokėme, kad tokių buvo dauguma. Tačiau dabar tai yra visiems atvira erdvė. Nebereikia aiškinti, kad viskas čia jau suremontuota. Kokius trejus metus užsiėmėme šviečiamuoju darbu. Pasakodavome apie kiekvieną daiktą. Dabar to jau nereikia. Rinka stipriai tobulėja. Kas anksčiau atrodė neįprasta, dabar yra normalu“, – sakė „Daiktų viešbučio“ įkūrėja.

„Lithuanian design block“ pagrindinis tikslas – telkti ir vienyti Lietuvos dizainerius. Juk parodyti mes tikrai turime ką ir niekuo neatsiliekame nuo užsieniečių.

„Esame šalis, turime savo pridėtinę vertę ir mūsų kūrybinis potencialas yra labai svarbus. Norime jį dar labiau auginti ir skatinti. Tai ir stumia į priekį. Nesinori, kad dizaineriai dingtų. Siekiame, kad viskas judėtų į priekį. Jau pamatėme, jog tai aktualu ir publikai, tad manau, kad viskas tik geryn“, –optimizmo nestokojo D. Mauricaitė.