Ar jums patinka obuolių sultys? Galbūt net teko prisidėti prie jų ruošimo proceso arba matėte kaip jas žiemai konservuoja močiutė ar mama? O ar pagalvojote, kad obuolių sulčių spaudimas ir paruošimas gali būti sėkmingas verslas? Vienas žmogus Lietuvoje tai tikrai suprato – istorijos herojė Daiva Vaitiekūnienė.

Ši klaipėdietė, baigusi mokyklą, pradėjo studijuoti Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Ten gilinosi į vokiečių kalbą ir literatūrą. 1992 m. baigusi studijas grįžo į gimtąjį miestą ir įsidarbino jūrų uoste.

„Mano tėvai yra paprasti darbininkai. Tiesa, šeimoje visada buvo šioks toks verslumo prieskonis, nes mama ir močiutė pardavinėdavo rankų darbo megztinius ir taip prisidurdavo prie pagrindinio uždarbio. Aš apie verslą pagalvojau iškart po studijų. Tuo metu Lietuvoje buvo prasidėję laukinio kapitalizmo laikai. Dažnas pirmosios mūsų nepriklausomos šalies verslininkų kartos atstovas turėjo sunkumų dėl užsienio kalbų, tad panaudojau savo žinias ir padėjau verslininkams bendrauti su partneriais. Iš pradžių dirbau vokiečiams, o paskui gelbėjau ir eksportuotojus iš Lietuvos“, – prisiminė pašnekovė.

Anot jos, darbas Klaipėdoje suteikė ne tik naudingos patirties, bet ir suvedė su dabartiniu vyru Gediminu. Jų santuoka, kurios 20-metį netrukus švęs Vaitiekūnai, lėmė didelius asmeninio gyvenimo pokyčius – iš Klaipėdos šeima persikėlė į Kauną. Be to, verslo rūpesčius kuriam laikui buvo užgožęs rūpinimasis vaikais. Vis dėlto ši pertrauka nesunaikino moters įžvalgumo, gebėjimo generuoti idėjas ir jas įgyvendinti.

„Kaune atsidūriau 1998 m. Iškart buvau užsiėmusi konsultacine veikla, vėliau auginau vaikus. Dabartinis verslas, o tiksliau jo idėja, gimė prieš penkerius metus. Tuomet atradau pakuotę, kuri pakeitė mano požiūrį į obuolių sulčių spaudimą ir vartojimą“, – aiškino verslininkė.

Daiva užaugo šeimoje, kur obuolių sultys buvo vartojamos nuolat. Jos manymu, beveik kiekviena mama Lietuvoje ruošia ar bent jau anksčiau ruošė sultis žiemai. Išspaustų sulčių kaitinimas ir pilstymas į stiklainius atrodo varginantis. Moters požiūrį į šį procesą pakeitė vokietis, su kuriuo ji susipažino Lietuvoje.

„Per vokiečių kalbą susipažinau su žmogumi, kuris mūsų šalyje turėjo įsigijęs sodybą. Ten pirmą kartą ir pamačiau plastikinį maišelį su integruotu čiaupeliu. Šis sprendimas man taip patiko, kad 2009 m. savo poreikiams išpilsčiau sultis į tokius maišelius. Sumanymas pasiteisino, nes anksčiau sulčių, kurios būdavo išpilstytos į trijų litrų stiklainius, likdavo iki pat pavasario, o į naujas pakuotes supilstytos sulys baigėsi iki Kalėdų. Supratau, kad turiu šiuo atradimu pasidalyti su kitais“, – teigė Daiva.

Ilgai nelaukusi verslininkė internete susirado įmonę Vokietijoje, kuri pardavinėja tokias pakuotes, ir įkalbėjo jos savininkus leisti būti jų atstove Lietuvoje. Netrukus Kaune surengtoje mugėje „Rudenėlis“ Daiva jau demonstravo naująsias pakuotes ir jų pranašumus.

2010-aisiais verslininkė pradėjo kalbinti ūkininkus ir ragino panaudoti užauginamus obuolius. Ji net buvo nuvykusi į Hanoverį (Vokietija), kur ūkininkams demonstravo, kaip veikia sulčių gaminimo ir saugojimo technologija. Atsiliepimai buvo teigiami, nors moteris pastebėjo, kad ūkininkai Lietuvoje nėra veržlūs, o ir užimtumas jų per didelis, kad patys spaustų sultis ir pilstytų jas į pakuotes.

„Tai supratę įsigijome reikalingus įrenginius. Austrų gamybos mobilusis sulčių spaudimo ir pilstymo aparatas mums kainavo 80 000 eurų. Jis tikrai pateisino visus lūkesčius. Prisimenu, kaip žmonės reagavo į mus vienoje parodų. Jie suprato, kad gaminame obuolių sultis, bet negalėjo patikėti, kad tuo pat metu obuoliai plaunami, smulkinami, spaudžiamos, filtruojamos, pasterizuojamos ir išpilstomos sultys. Visa tai kainuoja 9 litus už 5 litrų pakuotę. O, pavyzdžiui, iš 100 kg obuolių galima pagaminti 14 tokių pakuočių“, – sakė verslininkė.

Taip „Obuolių namai“ palengva pradėjo plėsti gamybą. Tiesa, norinčių buvo tiek, kad nesusidorojo su paklausa. Dėl šios priežasties, anot Daivos, šiais metais planuojama samdyti daugiau pagalbinių darbininkų.

Šiuo metu bendrovės siūlomų sulčių galima rasti prekybos tinklo „Iki“ parduotuvėse, „Šilo“ parduotuvėse Kaune ir keliose kitose parduotuvėse. Tiesa, buvo ir kitokių mėginimų pasiekti pirkėjus.

„Bandėme savo produktu sudominti kai kuriuos restoranus, tačiau, atrodo, jų vadybininkams nelabai rūpi, ką tiekia savo klientams. Nesusidomėjo nė vienas, o pagrindinė priežastis – kaina. Nors aš, tiesą sakant, nemanau, kad ekonominės priežastys daro didžiausią įtaką tokiam sprendimui, nes sulčių stiklinės kainos skirtumas būtų minimalus“, – stebėjosi Daiva.

Jos teigimu, noro plėtoti verslą ir gaminti produktus netrūksta, tačiau šalies gyventojų perkamoji galia neleidžia įsibėgėti. Be to, tenka dažnai susidurti su biurokratija, kuri lemia keistą fenomeną: „Pinigų dar neuždirbai, bet jau turi valstybei susimokėti. O kur dar finansų krizė? Ji užaugino nepasitikėjimą, todėl sunku gauti paramą.“

Kovą „Obuolių namai“ šventė nuoseklios veiklos metų sukaktį. Per juos Daiva įsitikino, kad bendrovė veikia perspektyviame rinkos segmente, todėl atsiradus galimybei planuojama plėstis. Tiesa, pradėję nuo pakuočių ir sulčių gamybos įrenginių platinimo Lietuvoje, dabar verslininkai susiduria su pačių susikurta konkurencija. Šalyje net keliose vietose panašiu būdu gaminamos sultys, tačiau Daiva to nesureikšmina.

„Iš pradžių negalvojome apie konkurenciją. Mūsų tikslas buvo parduoti kuo daugiau pakuočių. Dabar, manau, galime konkuruoti eksporto erdvėje, bet ne vietos rinkoje. Čia mums vietos tikrai užteks. Juolab kad mūsų moto ir tikslas – „Kad nepūtų lietuviški obuoliai“.

„Verslas nėra toks lengvas, kai pradedi realiai dirbti. Jei jo imsiesi – tikrai susidursi su biurokratinėmis kliūtimis. Laimė, turiu pakankamai naivumo ir užsispyrimo, kad vis dar galėčiau eiti į priekį. Kiekvienas naujas verslininkas turi žinoti, kad tik pats sau ir artimi žmonės gali padėti. Pavyzdžiui, man daugiau padėjo partneriai iš užsienio nei mūsų valstybė. Na, bet kol rankos nenusviro – vis dar alkūnėmis per asfaltą judame į priekį“, – kiek ironiškai svarstė D. Vaitiekūnienė.