Kai buvau pažangus, kiek maištingas, nelabai prie kitų pritampantis mokinys mažoje miestelio mokykloje, svajojau apie Vilnių ir studijas šiame mieste. Atrodė, kad nuvažiavus į sostinę gyvenimas įgaus pagreitį, o aš kalnus nuversiu. Iš tikrųjų viskas buvo kiek kitaip. Labai greitai teko susidurti su tapatybės krize – studijos varė į neviltį, miestas buvo ir per didelis, ir per mažas tuo pat metu, o aš arba kur nors vėluodavau, arba atsidurdavau gerokai per anksti. Aplinkui lėkė, veikė kažką reikšmingo (arba bent taip atrodė). Nieko keista, kad ėmiau jaustis nevykėlis. Ilgainiui supratau, kad daug žmonių taip jaučiasi. Lengvai pereiti į kitą gyvenimo etapą pavyksta retam. Štai kodėl geras patarimas dažnai būna aukso vertės. Jis gali parodyti kryptį, kelią, kuriuo eiti. Mažojo universiteto įkūrėjai Titas Budrys ir Osvaldas Vagelis kaip tik ir ryžosi tapti tokiais pagalbininkais. Mažasis universitetas organizuoja kursus moksleiviams, kuriais siekiama padėti apsispręsti ir parodyti, kad ne viskas taip lengva, kaip norėtųsi.

Moksleiviai į save dažnai žiūri pernelyg optimistiškai

T. Budrys sako, kad idėja įkurti kažką panašaus į Mažąjį universitetą kilo studijuojant. Tada jam, kaip ir daugeliui, kilo klausimų dėl ateities.

„Idėja kilo gal antrame kurse, kai pirmą kartą suabejojau, ar patinka tai, ką studijuoju ir ar tikrai noriu daryti tai visą gyvenimą. Tuo pat metu – kadangi studijavau Škotijoje – galvojau, ką veiksiu grįžęs į Lietuvą. Pamaniau, kad būtų įdomu mokyti jaunesnius žmones to, ką studijavau, – finansų. Iš to išsirutuliojo idėja, kad tai galima daryti labiau centralizuotai ir didesniu mastu. Dabar po truputį jau mokome moksleivius. Mažojo universiteto koziris yra ilgalaikiai kursai (4–8 savaičių). Turime jau penkis kursus: ekonomika, finansai, investavimas, verslo konsultacijos, teisė. Greitai atsiras menas mokyti ir darnus valdymas. Pastaroji disciplina Vakaruose yra viena populiariausių“, – pasakojo jis.

Pasak pašnekovo, moksleiviui pasirinkti sunku, o jau mokykloje nuspręsti, ką veikti likusį gyvenimą, net ir neįmanoma. Mažasis universitetas bando padėti – galbūt galimybių parodymas padės susidaryti aiškesnį vaizdą.

„Kursų esmė yra ta, kad iš pradžių išbandai tai, su kuo galbūt nori susieti savo ateitį. Tiek praktiškai, tiek teoriškai. Realiai pamatai, ar tau tai patinka. Mūsų dėstytojai turi būti jau kelerius metus padirbėję toje srityje. Jie papasakoja, kokia jų kasdienė veikla, ir moksleivis gali tai realiai pajusti. Problema ta, kad moksleiviams sunku pasirinkti. Tai juk vienas svarbiausių sprendimų gyvenime. Dažnai jie ką nors renkasi dėl tėvų spaudimo, pavyzdžiui, kaip aš. Stengiamės kuo anksčiau supažindinti moksleivius su realybe“, – teigė T. Budrys.

Pažintis su realybe ne visada graži. Paaugliai juk linkę manyti, kad pasaulis jų laukia išskėstomis rankomis. Deja, ne viskas taip paprasta.

„Moksleiviai dažnai mano esantys geriausi, tad viskas bus nesunku. Aš ir pats juk maniau, kad dirbsiu įdomų darbą, uždirbsiu daug pinigų, sieksiu karjeros, visko daug turėsiu ir gyvensiu laimingai. Po kokių metų darbo supratau, kad viskas ne taip paprasta. Darbas nebūtinai įdomus, be to, turi ilgiau pasėdėti, jei nori ką nors pasiekti. Gal po penkerių, dešimties metų tau pakels atlyginimą, o gal ir ne, nes gali atsirasti kolegų, kurie stengiasi labiau. Iš to ir kilo noras padėti jaunesniems žmonėms“, – sakė Mažojo universiteto įkūrėjas.

Moksleiviai dažnai pervertina savo galimybes. Jie jaučiasi tokie ypatingi, kad nenori girdėti tiesos.

„Aš turiu gerą pavyzdį. Pavasarį į mano dabartinę darbovietę buvome pasikvietę moksleivių. Aš turėjau priskirtą moksleivį, norintį studijuoti IT. Tai, KAIP jis tai įsivaizdavo, kontrastavo su realybe. Jis tikėjosi išvažiuos į Vakarų Europą, nes Lietuvoje nėra ką veikti. Sakiau jam, kad Lietuvoje kaip tik reikia IT specialistų ir jie gerai uždirba. Tačiau jis sako, kad nuvažiuos ten, uždirbs po kokius penkis tūkstančius eurų ir viskas bus nerealu. Aš tuo metu galvojau, kaip paaiškinti, kad viskas ne taip lengva. Bandžiau aiškinti, bet nežinau, kiek jis tos informacijos priėmė. Kita vertus, mes juk irgi manėme, kad viskas paprasčiau“, – pasakojo O. Vagelis.

Norisi kai ką įrodyti ir sau

Labai svarbi Mažojo universiteto veiklos dalis – praktiniai užsiėmimai. Mokiniai su dėstytojais dirbs 4–8 žmonių grupelėse. Taip dėstytojas galės skirti daug laiko kiekvienam asmeniškai, o mokiniai geriau pajus, ką reiškia dirbti panašų darbą.

„Be to, kad padedame pasirinkti, moksleiviai gauna žinių. Jeigu jie nusprendžia tai studijuoti, tai atėję į univesitetą turės pagrindą, įgis pranašumą prieš bendrakursius. Kita vertus, jaučiame, kad ko nors panašaus trūksta iš mokyklų pusės. Jos visai neseniai ėmėsi vykdyti neformaliojo ugdymo programą. Mokyklos turi karjeros konsultantus, bet vienas konsultantas gali konsultuoti kad ir penkias mokyklas, o visų mokyklų juk neapeisi ir su kiekvienu moksleiviu nepakalbėsi“, – sakė T. Budrys.

Mažojo universiteto įkūrėjai tikisi padėti moksleiviams susidaryti bent šiokį tokį galimos ateities vaizdą. „Per pirmąjį seminarą paklausėme, kokios temos juos labiausiai domintų. Daugiausia pageidavimų buvo susiję su tuo, kaip mokytis, kaip pasirinkti studijų vietą. Problema ta, kad daug mokinių tiesiog nežino, ką nori veikti, kuo būti.

Antra grupė yra motyvaciniai klausimai: kaip surasti motyvacijos ir siekti savo tikslo, kaip nugalėti stresą. Tai bendrieji dalykai, kurie praverstų ne tik studijuojant, bet ir šiaip gyvenime. Trečia grupė, aišku, buvo egzaminai – kaip išmokti mokytis, kaip susikaupti per egzaminą“, – dėstė O. Vagelis.

Dažniai jaunuoliai renkasi ne pagal savo norus, bet pagal kažkieno primetamą požiūrį. Tokias tendencijas verslininkai irgi norėtų išgyvendinti.

„Moksleiviai plėšomi iš kelių pusių. Pavyzdžiui, valstybė sako, kad paklausu tas ir anas, tėvai tvirtina ką kita. Kai kurie ekspertai teigia, kad reikėtų rinktis tai, ką nori. Net ir mūsų moksleiviai klausia, ar tikrai reikia rinktis tai, kas patinka. Mūsų organizacijos pozicija ta, kad reikia rinktis tai, ko norite. Taip, gal su kokia nors specialybe darbą susirasite lengviau, bet ilgalaikėje perspektyvoje vis tiek pralaimėsite, nes nejausite pasitenkinimo“, – įsitikinęs T. Budrys.

Jis džiaugtųsi, jei Mažasis universitetas taip įsibėgėtų, jog galiausiai atsirastų poreikis įkurti privačią mokyklą. Jų Lietuvoje dar labai mažai. Taigi norai ambicingi, o ir motyvacijos komandai netrūksta.

„Skirtingus komandos narius, ko gero, motyvuoja skirtingi dalykai. Be abejo, vienas pagrindinių faktorių yra noras padėti kitiems. Be to, esame jauni žmonės ir norime įrodyti sau, kad galime šį tą padaryti. Galbūt patikėję savo jėgomis suprasime, kad galime nuveikti dar daugiau“, – teigė T. Budrys.