„Šilo kopą“ įkūrusios mama ir dukra – Alma Matulevičienė ir Edita Semeniukienė – pasakoja, kad tikrai dažnai pasvajodavusios apie mažą nuosavą restoranėlį. Tačiau verslo idėja ilgai buvo panašesnė į tolimą svajonę, kuri realiu verslo planu tapo tik prieš pusantrų metų. O šiandien „Šilo kopa“ nuo atidarymo pradžios jau skaičiuoja devynis sėkmingos veiklos mėnesius.

Įkvėpimas

Anot įkūrėjų, įkvėpimas ateina iš visur: iš aplinkos, kelionėse patirtų įspūdžių, iš gero maisto, perskaitytų knygų, sutiktų žmonių, įdomių pokalbių, koncertų, pagaliau iš noro atrasti ir bandyti perteikti savo patirtį kitiems. „Visos inspiracijos mus įkvėpė, tačiau neįmanoma nurodyti, į ką konkrečiai lygiavomės, nes tikrai nesilygiuojame, bet žavimės gerų virtuvės meistrų kūryba. Būdavo, kad ką nors ragauji, skanauji ir galvoji, kaip aš bandyčiau galbūt kitaip padaryti“, – pasakoja A. Matulevičienė.

Iššūkiai

Vienas pirmųjų „Šilo kopos“ iššūkių buvo svečių srautai jau nuo pat pirmos atidarymo dienos – pradžioje iš smalsumo, vėliau gandas apie mažą bistro istoriniame miestelyje greitai pasklido iš lūpų į lūpas.

Taip pat nemenkas iššūkis buvo verslo veiklos derinimas su daugybe institucijų, pažymų gavimas, tarimasis su specialistais, kurie dažnai laukia paskutinės termino dienos atsakymui pateikti ir ne visada turi pakankamai kompetencijos kylantiems klausimams išaiškinti. „Daug kur pačios turėjome gerai išstudijuoti teisės aktus ir normas, kad galėtume apginti savo nuomonę ir nebūtume be reikalo vaikomi iš vieno kabineto ir institucijos į kitą“, – patirtimi dalijasi bendraįkūrėjos.

Vėliau joms teko susidurti ir su ilgu bei nelengvu darbuotojų paieškų etapu. „Darbuotojus šiame versle surasti labai sunku. Rasti žmones su tinkama kvalifikacija šiame miestelyje buvo beveik neįmanoma misija, tuo labiau kad ieškojome ne tik žmogaus darbuotojo funkcijoms atlikti, bet ir komandos nario“, – pasakoja E. Semeniukienė.

Suradus potencialų darbuotoją, iššūkiai dar nesibaigia. Tuomet prasideda ilgas ir nelengvas mokymo laikotarpis, nes regionuose susiformavęs kiek kitoks požiūris į virtuvę, patiekalus, prieskonių naudojimą ir net jų rūšis, taip pat produktų derinimą, darbo tvarką.

Atradimai

„Atradimas pirmiausia yra tai, kad patys žmonės mus atranda, vis sugrįžta ir rekomenduoja mus, nors dar nespėjome tinkamai pasireklamuoti. Savaitgaliais jau turime ir gyvą eilę, laukiančią staliuko, o žmonės pas mus pavakarieniauti keliauja net iš Vilniaus“, – netikėtumus atskleidžia bistro savininkės.

Moterys džiaugiasi, kad daugeliui utopija atrodžiusi idėja ir svajonė, jog istorinis miestelis atgimtų ir jame atsirastų vieta, kur galima ramiai ir neskubant atsigerti kavos, paskaityti žurnalą, pasimėgauti jaukia aplinka, tapo realybe.

Gyvenimas provincijoje

„Taip pat pastebėjome, kad į regionus vis dar žiūrima atmestinai ir neigiamai: susidaro įspūdis, kad čia viskam reikia mažiau dėmesio, mažiau lėšų infrastruktūrai, mažiau kultūros ir pan. Vėlgi vietoje yra susiformavę stereotipai, kad jei mieste pastatysi suoliuką, tai jį būtinai kas nors nuvers, o jei pastatysi šiukšliadėžę, būtinai bus prišiukšlinta ir aplink, todėl to išvengiant geriau nestatyti nei suoliuko, nei šiukšliadėžės. Mums toks požiūris nepriimtinas“, – pasakoja „Šilo kopos“ įkūrėjos.

Todėl daugeliui bistro Merkinėje vis dar atrodo kaip iššūkis. Verslininkės dažnai išgirsta aplinkinių nuostabą: „Juk čia provincija, o jūs tokį gėrį sukūrėte.“ Taigi, nors dauguma vis dar mano, kad provincijai reikia mažiau, A. Matulevičienė ir E. Semeniukienė įsitikinusios, kad kaip tik turėtų būti mažinama atskirtis, regionuose diegiamos naujos ir kokybiškos paslaugos. Be to, Merkinė, anot jų, anaiptol ne provincija – tai turtingas istorijos ir kultūros miestas su įspūdinga gamta aplink, tuo pranokstantis daugybę aplinkinių vietovių.

Meniu ruošimas

Virtuvės sritis prieš pradedant atrodė pati sunkiausia, nes šeimininkės nenorėjo, kad „Šilo kopoje“ būtų daug kur Lietuvoje populiarūs patiekalai. „Norėjome kokybės ir tokios virtuvės, kuri artima mums: švieži ir kokybiški produktai, nepaslėptas po padažais patiekalo skonis ir pan. Taip pat domėjomės kulinarinio paveldo patiekalais, senąja gastronomijos istorija, patiekalais, kurie dabar yra primiršti, bet šiame regione buvo gaminami“, – pasakoja A. Matulevičienė.

Prieš atidarymą įkūrėjos turėjo sukaupusios daug idėjų bei norų būsimiems patiekalams ir gėrimams, kurias atsirinkti padėjo profesionali gastronomijos žinovė ir meistrė, susidomėjusi bistro meniu koncepcija.

Vėliau, jau dirbdamos, restoranėlio šeimininkės įgijo daugiau drąsos, pasitikėjimo savimi ir dabar visus receptus kuria pačios, patiekdamos ant stalo sezoninius produktus ir taip pagyvindamos meniu, kuriame šiuo metu bene kas dieną atsiranda vis kažkas naujo.

Linkėjimas

„Palinkėtume drąsos ir niekada nenuleisti rankų bei tikėti, kad jei tavo hobis tau puikiai sekasi, jis tikrai gali tapti puikia idėja rimtesnei veiklai. Be to, jei dirbi su meile ir tai, ką mėgsti, tuomet ir visa kita sekasi“, – pokalbio pabaigoje linki A. Matulevičienė ir E. Semeniukienė.

„Šilo kopa“