Trejus metus Londone gyvenanti reklamos bei rinkodaros specialistė Justina Markauskaitė (22 m.) ir jos vyresnioji sesuo rinkodaros specialistė Joana Neza (29 m.), 7 metus gyvenanti Londone, ūkininko ir investicijų specialistės šeimoje Klaipėdoje užaugęs jaunųjų verslininkių tandemas, mėgaujasi savo pirmo verslo – prancūzų ir italų restorano „Melange“ – darbo rezultatais.

Mokslo šaknys karčios, o vaisius – „Melange“

Lietuvoje seserų gyvenimas tekėjo įprasta vaga: Justina mokėsi vidurinėje mokykloje, Joana krimto vadybos mokslus kolegijoje, kol vieną dieną išvyko baigti išlyginamųjų studijų į Angliją, planuodama po metų grįžti į tėvynę. Kaip dabar prisipažįsta, paaiškėjo, kad norint studijuoti šioje šalyje būtina mokėti anglų kalbą, todėl studijas pavyko baigti tik per dvejus metus ir dar metus teko mokytis anglų kalbos.

Jos pėdomis netrukus pasekė ir Justina, kuri atvyko siekti reklamos ir rinkodaros specialybės diplomo. Svetimoje šalyje Justina ne tik studijavo, bet ir dirbo aptarnavimo srityje: „Teko padirbėti vienuose geriausių Londonų restoranų ir barų. Taip pat pagal išsilavinimą atlikau praktiką reklamos, rinkodaros, nekilnojamojo turto agentūrose. Žinoma, dėl pinigų teko paraleliai darbuotis baruose. Tik atvykusi sakiau, kad su seserimi negyvensiu, nes man reikia laisvės. Metus negyvenau, bet vėliau pritrūko Joanos, labai jos pasiilgdavau, todėl nusprendžiau vėl gyventi kartu. Taip gyvename iki šiol.

Joanos teigimu, sesers kelias svetimoje šalyje buvo lengvesnis: ,,Ji atvyko pas mane, o aš pradžioje dirbau visus pasitaikiusius nekvalifikuotus darbus. Pirmus dvejus metus jaučiau didžiulį kalbos barjerą ir net baruose buvo sunku gauti darbą, todėl imdavausi visko, ką siūlydavo agentūros. Kiek vėliau teko dirbti baruose ir pardavimo srityje. Kol galiausiai gimė „Melange“ idėja.“

Nuo idėjos prie įgyvendinimo strategijos

„Savo verslo idėja man gimė labai seniai. Dar mokydamasi vidurinėje visiems sakydavau, kad turėsiu nuosavą verslą. Į klausimą, koks tai bus verslas, atsakydavau: tiksliai nežinau, bet tas, kuris uždirbs pinigų, ir bus mano verslas“, – prisimena Joana.

Jai pritaria Justina: „Žmogus, kuris pasakė, kad atėjo laikas imtis verslo, buvo Joana, nes aš vis dar studijavau ir buvau susitelkusi į mokslus. Na, o mintis imtis būtent šio verslo buvo mano.“ Kokią verslo sritį pasirinkti, seserys ilgai nesvarstė, nes visa jų darbo patirtis, nepaisant įgyto išsilavinimo, sukaupta maitinimo įstaigose. Abi puikiai pažino šio verslo užkulisius. O prancūzų ir italų virtuvės pasirinktos visų pirma todėl, kad labiausiai patinka ir pačioms verslininkėms. Be to, jos tarpusavyje labai susijusios: „Šio maisto paklausa yra didžiausia vietovėje, kurioje įkūrėme restoraną. Čia pagelbėjo studijų laikais įgytos žinios ir atlikti tyrimai bei apklausos. Itališkų restoranų pasiūla šiame rajone yra didžiulė, prancūziški siūlo gana klasikinį skonį, o mes visa tai pateikiame savitu stiliumi. Tiesa, labiau orientuojamės į prancūzų virtuvę.

Vietą būsimam restoranui rinkomės pagal klientus. Turėjome numačiusios kelis rajonus Šiaurės Londone ir ieškojome geriausio varianto. Viską darėme tikslingai, turėjome idėją, kryptį, kuria siekiame eiti. Kiekvienas verslas prasideda nuo idėjos, bet po jos būtina turėti strategiją, kaip ją įgyvendinti“, – pasakoja seserys.

Kaip kombinacija vos nevirto briedžiu

„Pavadinimo restoranui ieškojome ganėtinai ilgai. Svarstėme įvairius variantus, dažniausiai jie tiesiog gražiai skambėjo, bet neturėjo reikšmės. Galiausiai įregistravome kompaniją prancūzišku pavadinimu mousse (liet. putėsiai), nes tai asocijuojasi su šokoladiniais putėsiais, desertais.

Žmonėms minint šį pavadinimą visi nustebę klausdavo, ar tai „moose“, anglų kalboje reiškiantis briedį. Aišku, netrukus pradėjome ieškoti kito pavadinimo“, – prisimena Joana.

Justina naujo pavadinimo ėmė ieškoti galvodama apie tai, kuo užsiima: ,,Kas mes esame ir ką siūlome? Kadangi siūlome dvi skirtingas virtuves, sujungtas į vieną, mūsų stilius yra tradicinis ir klasikinis, bet kartu modernus. Štai todėl buvo pasirinktas „melange“, kuris, jei išverstume iš prancūzų kalbos, reiškia kokteilį, spalvų, formų kombinaciją. Tai puikiausiai atspindėjo mūsų veiklą.“

Lankytojams „Melange“ duris atvėrė 2012 metų gegužės mėnesį.

,,Turėjome du atidarymus – oficialų ir neoficialų. Pirmasis įvyko gegužės 18-ąją, o oficialusis – 22 dieną. Tiesiog nuėjome pas astrologę ir ši pasakė, kad gegužė nėra tinkamas atidarymo laikas, bet jeigu labai reikia, geriau tai padaryti po antros mėnesio dekados“, – pasakojo seserys.

Nuo biurokratijos iki vintažo

„Turėjome idėją ir strategiją, todėl toliau reikėjo rasti vietą ir tinkamas patalpas. Iš tiesų mums labai pasisekė dėl patalpų ir paieškos netruko tiek, kiek galėjo. Radome pastatą, kuris buvo rodomas tris dienas ir turėjo apie dvylika pasiūlymų, todėl mums teko greitai suktis ir įrodyti, kad esame geriausi, pateikti verslo planą, įrodantį, kad esame verti šios vietos. Verslo planą rengėme pačios, nes aš Lietuvoje baigiau verslo vadybą. Būtų buvę gėda samdyti šiam darbui kitą specialistą“, – teigia J. Neza.

Rdus patalpas prasidėjo kiti įkūrimo darbai: meniu sudarymas, darbuotojų atranka, įrangos pirkimas, licencijų įsigijimas, interjero įrengimo darbai ir kt. Verslininkės turėjo interjero idėją – sukurti vintage industrial stilių. Padedant dizainerei Indrei Sunklodienei sumanymą pavyko įgyvendinti, nors vis dar tenka laukti kelių interjero detalių.

Kiek sunkiau sekėsi tvarkyti biurokratinius klausimus: „Restorano veiklai reikia pagrindinės „premises“ licencijos, į kurią įeina viskas: alkoholio licencija, darbo valandos, nespalvotų filmų rodymo, muzikos ir kiti leidimai. Licencijos nėra brangios, tačiau norint jas gauti sugaištama nemažai laiko, reikia įveikti begalę biurokratinių kliūčių. Viena iš tokių užklumpa pradžioje: prieš gaunant leidimus reikia į vietos laikraštį įdėti skelbimą su pranešimu apie naujo restorano atidarymą bei ant lango pakabinti iškabą 28 dienoms. Jeigu per tam tikrą laiką niekas nepaprieštarauja, greičiausiai leidimas plėtoti veiklą bus išduotas. Lygiai taip pat, jeigu nori įsigyti papildomą leidimą, pavyzdžiui, gyvai muzikai, net ir veikiančiam restoranui vėl reikia pereiti šią gyventojus apie pasikeitimus informuojančią procedūrą“, – atskleidžia seserys.

(Ne)gyvenimas restorane

„Tai yra ne tik verslas, bet ir pagrindinis mūsų darbas, todėl „Melange“ esame atsidavusios šimtu procentų ir pasiskirsčiusios veiklos sritis. Justina koordinuoja restorano veiklą: dirba su kolektyvu ir prižiūri viską, kas vyksta, o mano darbas yra skaičiuoti, rūpintis rinkodara ir tolesne strategija. Justina restorane praleidžia mažiausiai penkias dienas per savaitę nuo aštuntos valandos ryto kartais ir iki dvylikos nakties. Žinoma, turime darbuotojus, kuriais pasitikime ir galime kuriam laikui palikti restoraną jų priežiūrai. Jame negyvename, bet labai panašiai. (Juokiasi.)

Į rinkodarą daug neinvestuojame, pasitelkiame universitete įgytas žinias ir ieškome išskirtinių savireklamos būdų. Mūsų strategija – skleisti žinią aplinkiniuose rajonuose. Puikiai veikia restoranų vertinimo tinklalapiai. Taip pat bendradarbiaujame su netoliese esančiu sporto klubu. Jo lankytojams įteikiami dovanų kuponai nemokamai apsilankyti mūsų restorane. Pradžioje siūlėme aplinkinėms verslo įmonėms nemokamai papietauti pas mus. Nuolat ieškome netradicinių būdų, nes šiais laikais tik atverti duris ir laukti klientų yra neteisinga. Laukimo dienos pasibaigs labai greitai – išsekus pinigams“, – dalijasi mintimis Joana.

Kūrybiškumo taikymas ir grandininė reakcija

„Meniu sudarė mūsų restorano šefas. Žinoma, pačios turėjome supratimą, kokius patiekalus norėtume matyti, tačiau šefu pasikliovėme ir vertinome galutinį rezultatą, kuris turėjo būti nepriekaištingas. Pačios daugybę kartų esame išragavusios visus patiekalus“, – kalba J. Markauskaitė.

Jai pritaria ir sesuo: „Virtuvė yra vienas svarbiausių restorano veiklos aspektų. Privaloma turėti žmonių, kuriais pasitikima ir kurių idėjos yra panašios į tavo. Į šią vietą žmonės ateina ne tik gerai praleisti laiko, bet ir pavalgyti. (Juokiasi.) Šiaurės Londonas mums labai patinka dėl to, kad čia gyvena įvairių tautybių žmonės: britai, italai, prancūzai, norvegai, švedai. Apie 60 procentų mūsų klientų yra britai. Labai džiaugiamės, kad jau turime ir nuolatinių lankytojų. Jie sudaro apie 70 procentų visų klientų.

Kartą teko stebėti itin malonų vaizdą: vieną dieną restorane apsilankė motina su dukra, po poros dienų užsuko jos keturios draugės, o dar po dienos viena iš draugių užsuko su vyru. Nežinau, kaip kas vyko toliau, nes nedirbau kitas dienas.“

,,Daugiau turime vakarieniaujančių žmonių, o rytais sulaukiame daug jaunų mamų su vaikais. Piniginiu atžvilgiu geresni vakarai, nors dieną apsilanko daugiau žmonių. Lietuvių klientų sulaukiame tik pažįstamų, nes jų mūsų rajone yra nedaug. Nors tautiečių visada laukiame, į šią rinką nesiorientuojame.

Vienas populiariausių mūsų restorano patiekalų – didkepsnis. Mėgstami ir antienos patiekalai, kalmarai, karališkosios krevetės, makaronai, daugiaryžis, prancūziška duona su įvairiais priedais: ančiuviais, svogūnais, sūriu“, – atvirauja verslininkės.

Restoranų tinklas ir grįžimas į Lietuvą

Jaunosios verslininkės džiaugiasi rezultatais, o jų lūkesčiai yra pateisinti šimtu procentų: „Klientai dažnai klausia, ar esame restoranų tinklas, nes atrodome ganėtinai solidžiai. Visada sakiau, kad mano tikslas – turėti penkis restoranus Londone. Tiek pasiekus ta pati veikla gali ir pabosti. Kol kas planuojame likti šiame versle ir sparčiai plėstis. Šiuo metu visas pelnas investuojamas į verslą, bet ateityje planuojame jį dalytis per pusę“, – išduoda J. Neza.

Į Lietuvą verslininkės grįžta ganėtinai dažnai – kas kelis mėnesius. Merginos parvyksta dėl šeimos, draugų ir, kaip sako Joana, lietuviškų cepelinų.

„Kol kas į Lietuvą visam laikui grįžti neplanuojame, tačiau astrologė sakė, kad po keturiasdešimties man vertėtų tai padaryti“, – šypteli Justina.

Paprašytos duoti patarimą žmonėms, norintiems imtis panašaus verslo, Justina užbėga Joanai už akių: „Svarbiausia yra viską gerai apgalvoti ir susirasti tinkamus partnerius, nes vienam labai sunku. Restoranas yra be galo sunkus verslas, kuriame visi komponentai – virtuvė, atmosfera, aptarnavimas – turi veikti kaip nepriekaištingas mechanizmas. Jeigu vienas iš jų stringa, restoranas gali žlugti. Vienam suvaldyti visus šiuos procesus yra labai sudėtinga. Vienas žmogus negali būti visų sričių specialistas. Mano patarimas norintiems įkurti savo verslą yra daryti ir nebijoti, tačiau emociškai nusiteikti sunkiam protiniam darbui ir reguliarioms streso dozėms“, – priduria Joana.

Faktai

Darbuotojų skaičius – 14

Klientų skaičius savaitgalio dieną – 200

Klientų skaičius darbo dieną – 60–100

Vidutinė patiekalo kaina – 11 svarų sterlingų

Vidutinė dviejų patiekalų pietų kaina – 12 svarų sterlingų

Vidutinė vakarienės kaina – nuo 30 svarų sterlingų

Pelnas per mėnesį – apie 10 procentų

Pradinis kapitalas – 15 tūkst. svarų sterlingų

Melange