Kaip ir visi jauni žmonės, Gytis su bend­ramoksliais dar studijų metais ėmė galvoti, kaip užsidirbti pinigų. Kadangi tuo metu Lietuvos rinka buvo beveik tuščia, poreikis augo, o pasiūla – menka. Studentai iš Vokietijos vežė įvairias prekes. Viena įmonė paprašė pasidomėti dujiniais ginklais. Atsirado užsakovas, norintis prekiauti iš Vokietijos atvežta produkcija, tad dvejus metus bendramoksliai tiesiog dirbo tiekėjais. Paskui keturiese susimetė pinigėlių ir nusipirko bendrovę, kuri taip ir vadinosi – „Oksalis“ (lot. kiškio kopūstas). Taip būdamas 26 metų G.Misiukevičius tapo jos direktoriumi. G. Misiukevičius kalbėdamas apie medžioklę nevynioja žodžių į vatą: „Lietuviams reikia mėsos.“ Pasak jo, mažai tokių, kurie pasiėmę šautuvą eina į mišką pailsėti, pasidžiaugti grynu oru, gamta. Vyras išsinuomojo miško ir ėmė organizuoti medžiokles, kai suprato, kad medžiotojų būreliai nenoriai priima naujus narius: kuo jų daugiau, tuo mažesnis laimikis. Gaila, pasak pašnekovo, kad taip yra, bet susiformavusį mentalitetą sunku pakeisti.„Nupirkti“ žvėrys Taip jau sutapo, kad pradėjęs prekiauti ginklais, o dabar jau rimtu verslininku tapęs G. Misiukevičius nuo 1993 metų yra medžiotojas. Jo vadovaujamas „Oksalis“ žinomas ne tik Lietuvoje – bend­rovės verslo partneriai išsimėtę po įvairius užsienio kampelius. Tad vyras prisipažįsta organizuoti medžiokles pradėjęs dėl jų. „Natūraliai kilo būtinybė priimti svečius. Dažniausiai jie yra medžiotojai, todėl ir laisvalaikis toks… Keletą kartų organizavau medžiokles ir pastebėjau, kad jos nelabai vykusios: nepažįstami plotai, miškai, gyvenimo sąlygos, nepažįstami žmonės vadovauja medžioklei… Tai yra diskomfortas. Nusprendžiau, kad reikia turėti savo plotus, kur galėčiau priimti svečius, kur žinau, kas miške gyvena, ką galiu pasiūlyti, žinau, kokie žmonės miške dirba. „Savo“ reikia sakyti kabutėse, nes pagal Lietuvos įstatymus medžioklės plotai ir žvėrys yra valstybės, tad jais tik galima naudotis. Valstybė ima mokestį iš medžiotojų už medžioklės plotų naudojimą. UAB „Oksalis“ gavo Kauno miškų urėdijos plotus – 7,5 tūkst. hektarų. Čia suteikta teisė medžioti dešimt metų. Sugalvojau, kad ilgesniam laikui reikia „nupirkti“ visus ten esančius žvėris…“ – šmaikštaudamas pasakoja apie savo sumanymą verslininkas.Brangus malonumasPašnekovas sako, kad šiuose plotuose ne tik medžioja, stato bokštelius, bet ir šeria žvėris, atveža skanesnių pašarų, tvarko mišką, kabina inkilus, kala bokštelius. Teoriškai jis galėtų to ir nedaryti, nes valstybei moka pinigus, tačiau kai viskuo rūpinasi pats, visai neblogai išeina. „Valdiškai ir yra valdiškai. Ne visada valstybė gali, turi resursų. Man patinka miške, pamatyti žvėrį norisi labiau nei nusitaikyti ir šauti į jį, – prisipažįsta verslininkas. – Gerai sutariame su vietos ūkininkais, jie irgi prisideda prie žvėrių šėrimo – nereikalingus pašarus atveža į mišką.“ G.Misiukevičius daug investuoja į miško malonumus: nupirko galingą automobilį, kuriuo galima važiuoti į mišką ir labai sudėtingomis oro sąlygomis. Dabar vyras ramus, nes gamtos išdaigos negąsdina – žvėrys sotūs, o medžiotojai pasiekia bet kurį miško kampelį. Paklaustas, ar daug reikia investuoti į medžioklės verslą, G.Misiukevičius net nemirkteli: „Daug. Per metus apie 100 tūkst. litų. Paprastai padeda urėdijos vyrai, tačiau tenka papildomai samdyti žmonių. Brakonierių krūvos, tad reikia samdyti ir apsaugą, ir ūkininkus, kad nuvalytų kelius ar atvežtų pašarų, sukaltų bokštelius.“ Brangiausiai LietuvojeO kiekgi kainuoja medžioklė „Oksaliui“ skirtuose plotuose? „Brangiausiai visoje Lietuvoje, – šypsosi bendrovės vadovas. – Suraskite didžiausius įkainius, pas mus vis tiek bus brangiau, nes aš nenoriu, kad jūs pas mane medžiotumėte…“Tokį sprendimą G.Misiukevičius paaiškina paprastai: „Organizuoti gerą medžioklę brangiai kainuoja. Lietuva, kaip sakoma, yra giminių kraštas. Versle visi vieni kitus pažįsta, o verslininkai dėl to ir yra verslininkai, kad nori ką nors apgauti, sutaupyti. Man visiškai neapsimoka priimti lietuvių. Tai vienas galvos skausmas. Brangiai kainuoja ir užsieniečiams, tačiau aš tuos plotus turiu tam, kad galėčiau priimti partnerius. Ne uždirbčiau iš jų, o turėčiau savo verslo, kuris susijęs su prekyba ginklais, šoviniais ir panašiai, tęstinumą. Man reikia iš partnerių gauti geresnes sąlygas, pakviesti juos medžioti, pasikalbėti apie perspektyvas.“Svarbiausi sprendimai – per medžioklęPašnekovas patvirtina ir seniai visiems žinomą teiginį, kad per medžioklę vyrai išsprendžia visus klausimus: ir asmeninius, ir valstybinius, ir politinius. „Aš visus klausimus sprendžiu medžioklėje. Kodėl? Tarkime, atvažiavo į svečius švedas. Galiu jį nuvesti į barą. Išgersime alaus. Klaus – ką veikiame toliau? Einame į naktinį barą ar klubą. Tarkime, prisigeriame ir užmirštame, ko susirinkome ir kaip išsiskyrėme… Ką pašnekėjome? Nieko. Medžioklėje visai kas kita: alkoholio nebūna, turime laiko sėdėdami prie židinio ar laukdami, kol nulups žvėrį, ramiai aptarti verslo reikalus. Paprastai nei partneriai iš užsienio, nei lietuviai, turintys ginklų parduotuves visoje šalyje ir perkantys iš „Oksalio“ produkciją, už medžioklę nemoka. Tai viena iš sudėtinių bendrovės verslo dalių, nors brangiai kainuojanti. Vien dėl tokių santykių 100 tūkst. investicija neatsiperka, tad reikia ir uždirbti. Dėl to partnerių iš užsienio prašau, kad atsivežtų medžioti pažįstamų, draugų. Partneriui, žinoma, medžioklė nekainuos, o jo bičiuliai mokės pagal užsieniečiams Vokietijoje sudarytą kainoraštį. Be to, jiems teks mokėti už nakvynę ir maistą – parai kaimo turizmo sodyba kainuoja 3 000 litų. Paprastai atvažiuoja 8 ar 10 žmonių – jiems tai atrodo pigu. Medžioklės įkainiai dvejopi: už dieną arba už sumedžiotą žvėrį. Žmonės renkasi ir tą, ir kitą būdą. Viskas priklauso nuo sėkmės – vieną kartą išlošia vieni, kitą – kiti. Diena kainuoja 1 100 eurų, o žvėris pagal kainoraštį“, – apie medžioklės verslą pasakoja G.Misiukevičius. Lietuviai, pasak pašnekovo, nuvažiavę į Lenkiją ar Estiją medžioti, moka panašiai, tačiau čia jie negali susitaikyti su mintimi, kad tiek reikia mokėti kitam tautiečiui. PATIKO STRAIPSNIS? Balsuok čia