Iš Alytaus kilusi 31 metų Loreta Sapiegienė, su šeima įsikūrusi kurortiniame Toreviechos miestelyje Ispanijoje, jau daug metų plėtoja savo bei vietos partnerio įkurtą nekilnojamojo turto verslą.

Į Ispaniją – kartu su vyru

„Bendrovę, užsiimančią nekilnojamojo turto pardavimu, įkūriau būdama 22-ejų, – prisiminė verslininkė. – Samdomą darbą teko dirbti labai trumpai ir tik todėl, kad norėjau šiek tiek pašniukštinėti ir įgyti praktinių žinių.“

Anot Loretos, gyvenant Lietuvoje jai niekada nekilo mintis, kad galėtų įsikurti kurioje nors svečioje šalyje. Vis dėlto meilė pasirodė stipresnė, todėl paakinta vyro moteris sutiko persikelti į Ispaniją.

„Mano vyras, kuris dabar irgi užsiima verslu, jau senokai buvo prasitaręs, kad nenori gyventi Lietuvoje. Tuomet, atgavus nepriklausomybę, mūsų šalyje vyravo netvarka, buvo sudėtingos sąlygos. Be to, jis jau ne kartą buvo lankęsis užsienyje, ten įgijo naudingos patirties ir nutarė, kad mums ideali šalis būtų Ispanija“, – pasakojo pašnekovė.

Palaikyti santykius per atstumą pasirodė per sunku, todėl gavusi kvietimą vykti į Ispaniją ir pasižiūrėti, kaip ten viskas atrodo, Loreta ilgai nedvejojo ir susikrovusi lagaminus išdūmė į užsienį.

„Buvo 2000-ieji. Kaip dabar pamenu, nuvykau spalio pabaigoje, kai Lietuvą jau kaustė šaltukas, o Ispanijoje buvo šilta, švietė saulė“, – pirmais įspūdžiasi svetur dalijosi L. Sapiegienė.

Iš Lietuvos ji išvyko net nebaigusi studijų – pasiėmė akademines atostogas. Tik vėliau, radusi laiko ir jau būdama verslininkė, moteris jas įveikė.

„Tikrai neskatinu jaunimo nestudijuoti ar mesti mokslų. Jie suteikia daug naudingų žinių ir praplečia akiratį. Kita vertus, studentiškas amžius yra puikus, nes gali rizikuoti ir eksperimentuoti. Net jei žmogus neturi pakankamai žinių, bet labai nori, jam visi verslo keliai atviri. O žinių visada galima pasisemti ir vėliau, jei tik jaučiamas poreikis. Aišku, jeigu nori tapti samdomu profesionalu, studijos ir įgyti moksliniai laipsniai yra svarbūs“, – tvirtino pašnekovė.

Verslo pradžia ir laimėjimai

Verslininkės teigimu, nuosavos veiklos pradžia investicijų nepareikalavo. „Tokia šios srities specifika“, – šyptelėjo moteris.

Kad pradėtų verslą – įkurtų įmonę Ispanijoje ir išsinuomotų biurą – pakako asmeninių lėšų, kurias lietuvė sukaupė dirbdama nekilnojamojo turto agentui iš Vokietijos. Jis mokėdavo tam tikrus komisinius už sėkmingus sandorius. Visa kita, kaip sako verslininkė, – įdirbis, klientai ir aptarnavimo kokybė.

„Didžiausios išlaidos verslo pradžioje buvo skirtos automobiliui įsigyti. Reikėjo reprezentacinio, tokio, su kuriuo nebūtų gėda pasirodyti pas klientus. Tiesa, jį jau pirkome įmonės vardu“, – prisiminė verslininkė.

Per dešimt veiklos metų įmonė, valdanti nekilnojamojo turto pardavimo tinklalapius resale-centre.com ir hjemspania.es.tl („AGNE Investment“) bei juridinių paslaugų teikėją „Gexternal“, pasiekė tiek, kad dabar jos savininkė sau ir šeimai gali leisti išties daug.

„Niekada nemėgau kalbėti apie konkrečius skaičius, todėl pasakysiu taip: mes galime keliauti ir viską suteikti savo vaikams, gyvename nuosavame name ir neturime kuo skųstis“, – pasakojo verslininkė.

Nors Pietų Europą krečia ekonomikos krizė, Loreta sako, kad tokia situacija turi ir pranašumų – iš rinkos dingsta nepatikimi konkurentai, taigi lieka tik geriausi ir stipriausi.

„Tai kaip filtras, kuris nepraleidžia silpnų varžovų. Mūsų pardavimo rezultatai netgi pagerėjo, palyginti su ankstesniais metais. Aišku, padeda ir lankstumas, gebėjimai. Be to, mes daugiau orientuojamės ne į Ispanijos, o į Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Rusijos, Norvegijos ir kitų ekonomiškai stiprių šalių rinkas, kur yra potencialių nekilnojamojo turto pirkėjų“, – aiškino L. Sapiegienė.

Anot moters, jos įmonės darbuotojai laisvai kalba ispanų, anglų, vokiečių, rusų kalbomis, o štai norvegus aptarnauja samdomas specialistas iš Norvegijos, kuris taip pat gyvena Ispanijoje.

Šiuo metu L. Sapiegienės įmonėje dirba 6 žmonės. Tarp jų yra ir vietinių. Paklausta, kaip ispanai reaguoja į tai, kad jiems tenka dirbti imigrantės valdomoje įmonėje, verslininkė pasakojo, kad tai nekelia ypatingų problemų.

„Žmonės ateina ieškodami darbo. Tu jiems jį suteiki ir tuo viskas pasakyta. Mūsų bendrovėje vyrauja tolerancija, labiausiai dėmesį kreipiame ne į šalutinius dalykus, tokius kaip tautybė, o į atliktą darbą“, – tvirtino pašnekovė ir pridūrė, kad, jos nuomone, ispanai yra tolerantiškiausi europiečiai.

Kainos

Pasakodama apie savo verslą moteris pašykštėjo finansinių detalių, kurios vienos įdomiausių „bzn start“ skaitytojams, tačiau galiausiai atskleidė, kiek kainuoja jų paslaugos. Pasak verslininkės, kiekvienu atveju tai individualu ir apibrėžiama konkrečiu komisinių procentu nuo nekilnojamojo turto pirkimo sandorio vertės. Tad norintieji parduoti būstą Ispanijoje su lietuvės įmonės pagalba turėtų būti pasiryžę sumokėti nuo 3 iki 10 proc. sandorio vertės.

Tam, kad būtų lengviau įsivaizduoti sumą, galima patikslinti, kad šiuo metu per L. Sapiegienės įmonę įsigyjamo nekilnojamojo turto 1 kv. m vidutinė kaina (vidutinės klasės būstų) siekia 5 175 litų, arba 1 500 eurų.

Verslininkės teigimu, prabangesnius būstus Ispanijoje dažniausiai prašo padėti įsigyti skandinavai, kurie renkasi Benidormo miesto apylinkes. Na, o norintys kiek vidutinės klasės nekilnojamojo turto renkasi Alikantės regione, šalia jūros esančioje Kosta Blankoje.

Pasak Loretos, sumanius įsigyti vidutinės klasės kotedžą Ispanijoje, Kosta Blankos ruože, iš kur matyti jūra, o iki jos nueiti trunka 5 minutes, reikėtų maždaug 130 000 eurų (maždaug 440 000 Lt).

Anot verslininkės, šiuo metu nekilnojamojo turto kainos Ispanijoje yra kur kas patrauklesnės nei mūsų šalyje. „Lietuvoje būstų kainos yra nepagrįstai pakeltos“, – nuomonės neslėpė savo srities žinovė.

Imigranto duona

L. Sapiegienei neteko verslu užsiimti Lietuvoje, tačiau ji įsitikinusi, kad ir gimtojoje šalyje galima plėtoti tarpininkavimo perkant nekilnojamąjį turtą verslą. Vis dėlto tai neskatina verslininkės galvoti apie grįžimą į tėvynę. „Kol kas tikrai ne“, – sakė ji.

Kaip vieną pagrindinių atgrasančių faktorių verslininkė įvardijo Lietuvoje įsišaknijusią biurokratiją ir dar sovietinius laikus menantį žmonių mąstymą.

„Ispanijoje yra gerokai mažiau biurokratijos ir, mano manymu, palankesnė mokesčių sistema. O svarbiausia, žmonės į verslą ir gyvenimą žiūri kitaip, man priimtiniau. Niekas čia, kur gyvename, neengia paprasto verslininko. Tai tik mano nuomonė, be to, esu atitrūkusi nuo gyvenimo Lietuvoje. Tikiu, kad ir ten viskas pamažu keičiasi į gera“, – svarstė moteris.

Paklausta, ar giminaičiai, likę tėvynėje, neprašo pasižvalgyti darbo Ispanijoje, L. Sapiegienė tvirtino, kad tokių atvejų nėra buvę, ir prasitarė, jog jos grįžti taip pat niekas nekviečia.

Šalia Viduržemio jūros įsikūrusi verslininkė pripažino niekada nesijausianti kaip vietinė: „Prireikė nemažai laiko, kol supratau, kad ir kiek metų praeitų, kad ir kokį socialinį statusą turėčiau, vis tiek svetimoje šalyje būsiu laikoma imigrante. Matyt, iš to ir kilęs pasakymas apie imigranto duoną. Tai nereiškia, kad žmogus sunkiai dirba ar prastai gyvena, tiesiog yra socialiai atskirtas.“

Kiek pamąsčiusi pašnekovė pridūrė, kad užauginus vaikus ir sulaukus pensinio amžiaus gali kilti noras grįžti į „gimtąją žemelę“.

Tai, kad adaptuotis svetur nebuvo labai sunku, rodo ir greitai išmokta ispanų kalba – tam neprireikė nė metų. Nereikėjo ir kalbos pamokų. Anot moters, užteko skaityti žodyną ir drąsiai kalbėti, nebijoti pasakyti nesąmonės.

„Buvo kartą atvejis, kai nutarėme pakeisti apsaugos kompaniją. Reikėjo išsiaiškinti su firma, ar ji palieka savo įrangą: sensorius, nuotolinio valdymo pultelius ir panašiai. Aiškindamasi nesupratau vieno žodžio ir tai sukėlė didelį nesusipratimą. Tas žodis – „mantenimiento“. Maniau, kad jis reiškia įrangą, o iš tikrųjų – paslaugas. Išėjo, kad aš ispanų kompanijai aiškinu, jog atsisakau jų paslaugų, bet čia pat klausiu, ar mus aptarnaus“, – šypsodamasi prisiminė verslininkė.

Verslo ateitis ir linkėjimas jaunimui

Paklausta, kaip atrodys nuosavas verslas po penkerių ar dešimties metų, L. Sapiegienė prasitarė labiausiai norinti, kad įmonė neturėtų nusivylusių klientų. O dar geriau būtų, kad susidarytų nuolatinių klientų ratas, kuris išliktų net ir pasikeitus kartoms.

„Norėčiau suburti ir išlaikyti lojalių klientų būrį, kurių vaikai taip pat po kiek metų kreiptųsi į mus ir prašytų pagalbos. Tai, manau, yra svarbiau nei plėtra, nors atstovybių galima įsteigti ne vienoje šalyje, – tikino verslininkė ir pokalbį baigė įkvepiančiu linkėjimu pradedantiems verslininkams: – Kartą perskaičiau, kad įvairūs dalykai atrodo sudėtingi tik todėl, kad mes jų nepradėjome daryti. Tad ir mano linkėjimas būtų nebijoti ir pradėti veikti. Jei turi idėją ir tiki ja, anksčiau ar vėliau ji taps realybe, tik reikia nesėdėti sudėjus rankų, per anksti jų nenuleisti ir neklausyti, ką šneka kiti.“