Vilnietė Ana Lazauskienė (39) niekada nemanė, kad darbą televizijoje pakeis rankdarbių pomėgis – papuošalų vėrimas iš akmens karoliukų, kuris vėliau išaugs į išskirtinės ir prabangios juvelyrikos verslą „Dea“.

Nuo rankdarbių iki juvelyrikos

Nei vaikystėje, nei paauglystėje nesidomėjusi juvelyrika ir nesvajojusi tapti papuošalų kūrėja, bet nuo mažens labai mėgusi mezgimą ir siuvinėjimą, A. Lazauskienė prisimena: „Kelias į juvelyriką prasidėjo maždaug prieš 12 metų. Tai galima būtų pavadinti visišku atsitiktinumu, nors aš asmeniškai jais netikiu ir įsitikinau, kad gyvenimas paremtas tam tikrais dėsniais. Tuo metu buvo gana populiarus karoliukų vėrimas, nesunkiai galima buvo įsigyti įvairių akmenukų ir metalo furnitūros rankdarbių parduotuvėse. Tai buvo laikas, kai dirbau televizijoje kalbos redaktore. Kartu dirbusi kolegė į darbą pasipuošė savo sukurtais auskarais ir taip visai netyčia paskatino išbandyti papuošalų vėrimą. Prisipažinsiu, man visada patiko viską daryti savaip arba nepatikusį pakeisti, tad nusprendžiau pabandyti. Įsigijau medžiagų, priemonių, ėmiau eksperimentuoti, o rezultatus rodžiau kaimynams, kolegoms, draugams. Taip atsirado pirmųjų užsakovių, norėjusių pirkti mano gaminamus papuošalus.“

Menininkė ėmė domėtis „wire wrap“ technika – pynimu iš vielos, tik nedaug tų idėjų spėjo įgyvendinti, nes, šalyje kilus ekonomikos krizei, buvo atleista iš darbo. Tuomet prasidėjo asmeninių permainų etapas. „Būtent tuo metu, jau neturėdama ko prarasti, gavau galimybę porą mėnesių pasimokyti juvelyrikos vienoje iš Vilniaus studijų. Vėliau eksperimentavau pati, klydau, stebėjau, patarimų ieškojau pas mokytojus, kuriais remiuosi iki šiol“, – pasakoja pašnekovė.

Juvelyrika – lyg burtai

„Suvėriau kekių formos auskarus iš įvairaus dydžio granatų, karneolių ir kvarco akmenukų. Jie buvo gana sunkūs, bet atrodė prašmatniai. Juos pamačiusi draugė dailininkė pasiūlė apsikeisti darbais – aš padovanojau jai šiuos auskarus, o ji man savo tapytą paveikslą. Auskarais susidomėjo draugės brolis juvelyras ir pasiūlė rimčiau pasimokyti juvelyrikos. Tuo metu juvelyrika man apskritai atrodė beveik neįmanoma misija, tad pasiūlymas ne tik nustebino, bet ir sudomino. Vėliau draugės brolis pasiūlė pameistrio darbą. Man tereikėjo įsigyti būtiniausius smulkius įrankius ir išmokti apdirbti metalą (daugiausia vestuvinius žiedus). Taigi dvi savaites savo atostogų praleidau juvelyro dirbtuvėse“, – apie kelio į juvelyriką pradžią pasakoja verslo autorė.

 

„Pamažu kilo mintis mėgstamą veiklą paversti pragyvenimo šaltiniu, bet tuo metu turėdama nuolatinį gerai apmokamą darbą tam dar nesiryžau“

A. Lazauskienė.

 

Patį pirmąjį ir didžiausią įspūdį kūrėjai paliko lydomas metalas. Šis procesas prilygo burtams, žavėjo ir tarsi hipnotizavo, o jausmas, kad gebi metalą suvaldyti – išlydyti, suformuoti ir pateikti norimos formos, dar labiau įkvėpė. Porą savaičių stebėjusi atliekamus pagrindinius juvelyrikos veiksmus ir jau turėdama būtiniausius įrankius metalui formuoti bei apdirbti, A. Lazauskienė nusprendė laisvu nuo darbo metu eksperimentuoti su sidabru savarankiškai. Tarėsi su mokytoju, tyrinėjo, atrado ir kūrė, neskaičiuodama valandų, vedama begalinio smalsumo ir užsidegimo, o labiausiai džiugino pasiekti rezultatai.

„Po truputį pirkau trūkstamus įrankius, juvelyrikos knygas ir mokiausi jau pati. Pirmuosius darbus rodžiau draugams, kaimynams, kolegoms. Ėmiau kelti darbų nuotraukas ir į tuo metu vis populiarėjančią socialinę platformą „Facebook“. Pamažu kilo mintis mėgstamą veiklą paversti pragyvenimo šaltiniu, bet tuo metu turėdama nuolatinį gerai apmokamą darbą tam dar nesiryžau“, – atskleidžia pašnekovė.

Išskirtinis dizainas ir kokybė

Prabangių papuošalų kūrėja daug dėmesio skiria ne vien įdomiam dizainui, bet ir darbo kokybei, o tai tikrai įvertina ne tik klientai, bet ir kolegos juvelyrai, mokytojai. Iki šiol į juvelyriką investuotos tik asmeninės lėšos, bet visai neseniai atsirado ir rėmėjų, tad bandoma įgyvendinti naujas idėjas drauge. Puikus to įrodymas – „Dea“ gaminiai eksponuojami ir parduodami „Juvelyrikos oazėje“ Vilniuje.

„Pavadinimas „Dea“ lotyniškai reiškia „deivė“. Manau, kiekviena moteris turi jaustis esanti deivė, moteriška, pasitikėti savimi. Dauguma pirmųjų mano kurtų žiedų savo forma tarsi priminė karūną.

Seku juvelyrikos mados tendencijas, bet nebandau prie jų prisiderinti. Kuriu tai, kas gražu man pačiai. Mėgstu įdomias formas, faktūras, gražius akmenis ir metalų kontrastus – dažniausiai sidabro ir aukso, taip pat pamėgau gintarą, pateikiu jį netradiciškai, o tai patinka ir mano kūrybos gerbėjams. Teko dalyvauti su kolege gintaro darbų parodoje „Atspindžiai“, surengtoje 2014 m. Baltijos gintaro meno centre Vilniuje. „Dea“ darbų savitumas – tai subtilus išskirtinumas ir dėmesys detalėms“, – teigia kūrėja.

Klientai – žmonės, vertinantys išskirtinumą

Kūrėja A. Lazauskienė patvirtina: „Juvelyrika man daugiau kūryba nei verslas, todėl daugiau dėmesio skiriu kūrybos aspektui, stengiuosi, kad darbai būtų įdomūs, kitokie, kartais net lengvai išprotėję. Manau, kad konkurencija yra gerai ir ji būtina. Kitaip nebūtų pasirinkimo, netobulėtume. Nuolat stengiuosi judėti į priekį, kažką keisti, ieškau naujų formų, eksperimentuoju su naujomis medžiagomis, technikomis, kad išlikčiau įdomi. Mano juvelyrika skirta žmonėms, vertinantiems kokybę ir išskirtinumą. Nedirbu su ta auditorija, kurios pagrindinis paieškos kriterijus – maža kaina.“

Džiaugiasi gerais įvertinimais

Juvelyrė dirba viena savo namuose įkurtose dirbtuvėse: kuria dizainą, jį įgyvendina, fotografuoja papuošalus, rūpinasi informacijos sklaida internete, bendrauja su užsakovais. Nors pagrindiniu pajamų šaltiniu juvelyrika tapo gana seniai, pradžia lengva nebuvo – ji užsitęsė apie porą metų, nes reikėjo tapti matomai, rasti savo klientų.

„Po truputį, dažniausiai per socialinį tinklą „Facebook“, pradėjo atsirasti vis daugiau žmonių, kuriems patiko „Dea“ kūryba. Šiuo metu labai paveiki reklama iš lūpų į lūpas, kai esami klientai rekomenduoja mane ir savo draugams. Ypač smagu, kad vis sugrįžta tie pirmieji, jau tapę nuolatiniais užsakovai. Tai labai džiugina“, – teigia verslo autorė.

A. Lazauskienė kuria autorinę juvelyriką, kuri yra prabangos prekė. Kadangi „Dea“ dirbiniuose puikiai dera nebrangus sidabras ir auksas, klientais tampa ne tik didesnes, bet ir vidutines pajamas uždirbantys kūrybos gerbėjai. Visgi juvelyrikai būdingas sezoniškumas: žiemą žmonės puošiasi mažiau, tad lieka daugiau laiko poilsiui ir kūrybos naujovėms, pavasarį ir vasarą užsakymų padaugėja, tad tenka paplušėti kaip reikiant.

„Žmonės patenkinti mano darbais ir labai šiltai atsiliepia, dėkoja, įspūdžius ir emocijas išliedami žinutėse, susitikę apkabina, kviečia pasisvečiuoti ar net dovanų atsiunčia. Visada džiaugiuosi gavusi padėką ar komplimentų iš klientų, bet maloniausia išgirsti, kad papuošalas džiugina ne vienus metus ir yra nešiojamas, o ne guli stalčiuje“, – grįžtamuoju ryšiu džiaugiasi menininkė.

„Nusiteikite viskam ir pasiryžkite veikti!“ – pataria verslininkė.

„Dea“