Kas nauja dedasi Vilniaus restoranų scenoje? Prancūziškos klasikos mėgėjai smalsiai pasitinka rinkos naujoką „Le BonJour“. Birželį pirmuosius veiklos metus skaičiuosiantis restoranas jau spėjo tapti ne vieno gurmano gastronominiu nuotykiu. Kiek restorane Prancūzijos, kas jau nuveikta ir kokios naujos idėjos knibžda restorano įkūrėjų galvose – apie visa tai pasakoja restorano „Le BonJour“ vadovė Laura Ivanova.

Svajonė ir gurmaniškas smalsumas

Idėja atidaryti prancūzišką restoraną, pasak restorano vadovės, gimė iš draugystės. Lietuvis ir prancūzas, restorano akcininkai ir aktyvūs viešojo maitinimo sektoriaus veikėjai, užmezgę draugystę, ryžosi kurti bendrą verslą. L. Ivanova tikina, kad Gedimino prospekto atkarpoje arčiau Seimo maitinimo įstaigų pasirinkimo įvairovės kaip tik trūko, tad „Le BonJour“ kuo puikiausiai užpildė šią palyginti laisvą erdvę.

Restorane nuo pat pradžių nuspręsta kurti prancūzišką dvasią, tačiau seniai suprasta, kad čia, Vilniuje, negalės veikti modelis, identiškas tam, kuris veikia Paryžiuje. „Nepasiimsi idėjos iš svetur ir neperkelsi jos čia. To tikrai neužtenka. Turi nuolat ieškoti, bandyti, būti lankstus ir drąsus alternatyvoms, – sako restorano vadovė. – Pavyzdžiui, situacija: prancūzas mums sako, kad restorane būtų galima pastatyti daugiau staliukų. Bet turėkite galvoje – egzistuoja daugybė kultūrinių skirtumų. Prancūzijoje priimtinas žmonių atstumas vienas kito atžvilgiu yra kur kas mažesnis negu čia, Lietuvoje. Prancūzai sėdi arti vienas kito ir jiems dėl to nėra jokio diskomforto. Kai lietuviai rezervuoja staliuką, dažnai skamba frazė „nuošaliau“. Taip, klegesys patinka ir mums – nesinori likti vienui vieniems visame restorane, tačiau lietuviai nori turėti šiek tiek daugiau privatumo.“

Augti verčiau stabiliai

Kaip bemaž kiekviename restorane, taip ir „Le BonJour“, potvyniai ir atoslūgiai yra natūrali gyvenimo ciklo dalis. „Yra buvę išties didelių antplūdžių. Suskaičiuotume jų ne vieną ir ne du, kai virtuvė fiziškai nepajėgė visų aptarnauti ir klientai buvo priversti laukti, kol atsilaisvins vieta. Kasdien pietaujančių žmonių turime per šimtą. Tačiau versle reikia vertinti ne tik potvynius, o visą laikotarpį, nes pietų metu dideliu klientų skaičiumi pasigirti gali turbūt kiekvienas prie verslo centro įsikūręs restoranas. Mes kiekvieną mėnesį stebėjome restorano „Le BonJour“ apyvartos augimą. Bent pusę metų tai buvo nuolat ir nors tai buvo nelabai intensyvus, bet stabilus augimas. Tiesa, rezultatai pradinių lūkesčių nepranoko, tačiau tikrai džiugino, – atvirauja L. Ivanova. – Augti stabiliai man atrodo priimtiniau negu mėgautis didele sėkme nuo pat pradžios, bet ilgainiui galbūt patirti fiasko. Apie mūsų veiklos nutraukimą net kalbų nėra. Mes atėjome ilgam.“

Susitelkę į žinomumo didinimą

Restorano vadovė teigia, kad šiuo metu svarbiausias jų darbotvarkėje numatytas uždavinys – didinti „Le BonJour“ žinomumą. Ji įsitikinusi, kad šią dieną jų versle išskirtinai daug dar lemia žinia iš lūpų į lūpas. Pašnekovė tikina, kad stipriai prie „Le BonJour“ žinomumo prisideda ir organizuojamos degustacijos, verslo pusryčiai, seminarai ar asmeninės šventės. „Klientai noriai renkasi mus kaip erdvę ir kaip maitintoją. Pasiūlyti tikrai turime ką – esame įsikūrę per tris aukštus. Erdvės gali būti pritaikytos labai plačiai, pagal poreikį. Vienu metu galime organizuoti nebūtinai tik vieną renginį“, – teigia restorano vadovė.

 

„Turbūt pirmą kartą istorijoje buvo išduotas leidimas Gedimino prospekte tapyti ant pastato fasado.“

L. Ivanova.

 

L. Ivanova mano, kad restorano sužydėjimo laikas dar tik ateis ir tai bus visai netrukus, kai menininkas įgyvendins restorano fasado puošimo Provanso stiliaus ornamentais projektą. „Tai yra kažkas, ko mes ilgai siekėme ir dėl ko buvo padaryta daugybė tyrimų. Turbūt pirmą kartą istorijoje buvo išduotas leidimas Gedimino prospekte tapyti ant pastato fasado. Iki šiol neturėjome jokios iškabos ir tai buvo sąmoningas sprendimas. Atgaivinę fasadą, pagaliau tapsime matomi“, – džiaugsmo neslepia restorano vadovė.

Svarsto ir apie plėtrą

L. Ivanovos manymu, valgymo ne namie kultūra Lietuvoje vystosi, tačiau pamažu. „Prancūzai turi kur kas gilesnes valgymo ne namie kultūros tradicijas. Jiems įprasta kiekvieną vakarą vakarieniauti restorane. Šia linkme pradeda keistis ir lietuvių įpročiai. Juolab kad vidutines pajamas gaunančiam lietuviui valgymas ne namie jau nebėra sunkiai įkandamas. Jusdami didėjantį poreikį, tikime ir savo plėtros potencialu. Tiesa, svarstome apie šiek tiek kitokios koncepcijos maitinimo įstaigas – galbūt apie bistro arba desertinę. Tačiau visų pirma reikia surasti tinkamas patalpas – jos ir padiktuos koncepciją, kurią įgyvendinsime“, – pasakoja ji.

Restorano vadovė priduria, kad versle tikėjimas savo potencialu yra tiesiog būtina sąlyga išlikti. „Reikia daryti tada, kai negali nedaryti. Jeigu negali nedaryti, vadinasi, tau tikrai pavyks. Jeigu turi bent dalelę abejonės, daryti nereikia, nes ta abejonė tikrai pakiš tau koją. Net jeigu esi žmogus, kuris galbūt ne inicijuoja, bet tik dalyvauja projekte, tikėjimas vis tiek yra būtinas. Jeigu nuoširdžiai netikėsi, tai paprasčiausiai bus labai laikinas etapas“, – mano L. Ivanova ir linki pradedantiesiems verslininkams suburti tinkamą tikinčių žmonių komandą, nes tik organizacijos vidinė stiprybė leidžia sukurti progresyvų verslą.

„Le BonJour“