...

Kai yra idėja – viskas įmanoma

Verslas

2022.04.25

Autorius: Ugnė Mažonaitė

Temos: .

Kai yra idėja – viskas įmanoma

V. Mockevičiūtė, J. Kalvaitytė, N. Varnelytė Asmeninio albumo nuotrauka

Dzūkiškas profesionalus teatras Labas neapsiriboja nei idėja, nei vieta, nei erdve. Įkurtas aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Neringos Varnelytės pristato ne vieną spektaklį. Praėjusią vasarą Sapiegiškio kaimo (Varėnos r.) pušynų apsuptyje kartu su aktore Jurga Kalvaityte įvyko spektaklio-teatrinio pasivaikščiojimo Nedingęs premjera.

Nuo užuominos iki teatro

Netikėti, kūrybingi sprendimai dažnai lemia tolesnės veiklos kelią. Teatro sąjungos paprašius prisidėti prie tarmių metams organizuotų renginių, tai, kas iš pradžių atrodė kaip vienkartinis pasirodymas, tapo lūžiu, paskatinusiu plėtoti idėją. Panaudojusios lietuvių liaudies dainininko Petro Zalansko surinktas dzūkiškas pasakas ir įterpusios keletą kitų, kartu su profesionaliais folkloro muzikantais aktorės sukūrė charakteringą, linksmą pasakojimą. Būtent tai virto pirmuoju spektakliu, šiandien sulaukiančiu daugiausia susidomėjimo.

Turint pradinį repertuarą, reikėjo apsispręsti ir dėl būsimo teatro pavadinimo, o tai tapo viena sunkesnių užduočių – sprendimas atėjo paskutinę minutę, prieš registruojant naująją veiklą. „Mums davė mėnesį pavadinimui sukurti, įspėjo, kad čia bus sunkiausia. Mes galvojom, galvojom ir nieko nesugalvojom. Reikia jau registruoti, klausia, tai ką jūs turit? Neringa tada ir sako, „Labas“ – toks geras, taikus žodis. Iš pradžių dėl to pavadinimo buvo truputį lyg ir gėda, bet dabar viskas gerai“, – prisimena V. Mockevičiūtė.

Informacijos amžiuje būdų pranešti apie save, atrodo, yra labai daug. Vis dėlto, apie tai, kad geriausia reklama yra iš lūpų į lūpas, gali patvirtinti ir teatro „Labas“ komanda. Socialiniai tinklai naudojami skelbiant renginių datas, bet dažniausiai žinia sklinda pačių spektaklių ir žiūrovų dėka. „Mes dažnai važiuojam į festivalius. Gal truputį ne taip greitai pareina juokas, kaip dzūkams – jie viską supranta iš pusės žodžio ir sureaguoja greičiau, bet ir kitur gerai būna“ – šypsosi V. Mockevičiūtė.

Pandemijos taisyklės

Pirmojo karantino griežtesni reikalavimai susibūrimams ir susitikimams ne tik apribojo galimybę rodyti spektaklius gyvai, bet pakoregavo ir kitus darbus. Bene įsimintiniausias pokytis – naujas repeticijų formatas. Vis dėlto, net jei iš pradžių atrodė, kad tai gali būti nemenkas trukdis darbo kokybei, paaiškėjo, kad viskas nėra taip jau blogai. „Pavyzdžiui, užsikabini ir išdiskutuoji viską, kiek tik norisi, nors ir tris valandas. Kitą kartą atrodo – kaip čia taip, iš viso tuo „Zoom’u“ neįmanoma“, – karantino laikotarpį prisimena J. Kalvaitytė.

Nepaisant pradinio sumišimo, naujosios susitikimo priemonės veikia gana gerai, o naudojimasis „Zoom“, anot V. Mockevičiūtės, tapo savotišku privalumu: „Tai, kad vis tik galima nuotoliu parepetuoti – labai gerai. Anksčiau net nebuvo tokios minties, atrodė, kad viską reikia daug derinti. O dabar labai paprasta, taip galima ir tekstus kartotis, nė vienai nereikia niekur eiti.“

Lankstumas

Naujausias spektaklis, parengtas remiantis poeto A. Kalanavičiaus eilėraščiais, dažniausiai rodomas lauke. Kaip prisimena J. Kalvaitytė, spektaklio „Nedingęs“ vietos pasirinkimą padiktavo ne pandemija – tokia idėja buvo jau anksčiau, todėl viskas puikiai sutapo. „Kai pradėjom, pandemija jau buvo, tik mes nežinojome, kad bus tokie karantino ribojimai. Bet jau buvom nusprendę, kad darysim lauke“, – sako J. Kalvaitytė. Saulės šviesa suteikia natūralų apšvietimą, gamta aprūpina dekoracijomis, o aktorės pripažįsta, kad tai taip pat labai padeda.

Vis dėlto apribojimų dėl konkrečios lokacijos čia nėra. Spektaklis gali būti mobilus, rodomas ne tik Sapiegiškyje, bet ir sostinėje. „Mes Vilniaus senamiesčio kiemeliuose vaidinome, kur yra žalumos. Žiūrovai paskui sako, kad ir jie pamatė naujas Vilniaus vietas, naujai atrado patį miestą, ne tik poetą A. Kalanavičių“, – pasakoja aktorės. Spektaklį yra tekę rodyti ir Teatro sąjungoje, tačiau ir čia, anot J. Kalvaitytės, pavyko prisitaikyti: „Uždarose erdvėse mes bandėme atrasti ėjimo, kelio įspūdį. Kadangi ten scena nėra labai patogi, mes sukinėjom žiūrovus.“

Iššūkiai

Anot V. Mockevičiūtės, į teatro „Labas“ veiklą niekada nebuvo žiūrima kaip į verslą. Tam pritaria ir N. Varnelytė: „Tai visų pirma širdies darbas. Ne iš to, kad reikia, bet iš to, kad smagu, įdomu.“ Net ir smulkiausios detalės lemia daug, todėl labai svarbu tuo pasirūpinti ir viską kruopščiai apgalvoti. „Šitie spektakliai gal fiziškai tiek ir nekainuoja, bet, jei yra daugiau dekoracijų, apšvietimo, videoprojekcijų, viskas gula ant tų, kurie vaidina, pečių. Visą laiką prisimename, kaip mes su Vitalija pradėjome darbą „Šiaurės Atėnuose“ – patys viską susinešdavom, susidėliodavom dekoracijas, patys ir kostiumus išsilygindavom. Kai valstybiniam teatre tau viskas paruošta, tu įvertini – oho, esi kaip lordas, gali kauptis tik spektakliui. Mažiesiems teatriukams viskas yra ant pečių. Ir dekoracijas sudėliot, sunešt, sujungt laidus, viską sužiūrėt, pasidaryt grimą, išsilygint. Ir suvaidint. O paskui viską susikraut atgal“, – pasakoja J. Kalvaitytė.

Organizuojate renginį?

Tuomet „bzn start” gali pasiūlyti puikią galimybę išviešinti Jūsų renginį ir padėti pritraukti potencialių dalyvių.

Dėmesio! Svetainė naudoja slapukus. Daugiau informacijos apie slapukus galite rasti čia.