Įmonės „Miranda Design Solutions“ įkūrėja ir vadovė Miranda Biretienė juokauja, kad dizainere sugalvojo tapti todėl, kad nenorėjo būti nepasisekusi dailininkė. Dizainas pasirodė kiek labiau užtikrintas kelias. Dizainerės karjerą ji pradėjo dar gyvendama Klaipėdoje, bet prieš gerus penkiolika metų nusprendė persikelti į sostinę. O prieš dešimtmetį ji čia įkūrė nuosavą dizaino studiją. Su M. Biretiene susitikome pasikalbėti apie pirmuosius žingsnius kuriant savo verslą, darbo su įmonėmis ypatumus ir darbuotojų atrankos principus.

„Dėl tam tikrų priežasčių reikėjo keisti gyvenamąją vietą ir nusprendžiau, kad geriausia vieta būtų yra Vilnius. Susiradau darbą, susikroviau į mašiną viską, ką turėjau, ir išvažiavau“, – atsikraustymo į sostinę istoriją prisiminė M. Biretienė. Čia ji pirmiausia pradėjo dirbti vienoje reklamos agentūroje, bet pernelyg ilgai ten neužsibuvo. „Metus dirbau reklamos agentūroje. Paskui išėjau motinystės atostogų ir nuo tada pradėjau dirbti sau. Gana ilgai, mažiausiai penkerius metus, kol paaugo vaikai, dirbau pagal autorines sutartis. Tai mane sulaikė nuo plėtros, bet reikėjo prižiūrėti vaikus. Kai jie paaugo ir jau buvo galima juos palikti kitų priežiūrai, nutariau, kad atėjo laikas plėstis, nes dirbti tik namuose neužteko“, – pasakojo ji.

Taip ir buvo įkurta „Miranda Design Solutions“. Klientų iš naujo ieškoti tarsi ir nereikėjo – verslininkė nemažai ryšių jau buvo užmezgusi dirbdama pagal autorines sutartis. „Klientai išliko beveik tie patys – pasikeitė tik sąskaitų išrašymo tvarka. Kadangi reikėjo galvoti, kaip plėstis, buvo pradėta ieškoti darbuotojų. Buvo nuspręsta įsigyti nuosavą spaudos aparatą, kuris tais laikais kainavo gana brangiai, tad reikėjo ir žmonių, kurie galėtų su juo dirbti. Tada atėjo žmogus, kuris padėjo ieškoti klientų. Iš tikrųjų pradžioje pasisamdžiau dizainerę, o ji atsivedė savo draugą, kuris norėjo tapti vadybininku. Pas mus paprastai viskas taip ir vyksta – žmonės ateina vieni per kitus“, – apie pirmuosius įmonės žingsnius pasakojo M. Biretienė.

Dabar „Miranda Design Solutions“ veikia trimis pagrindinėmis kryptimis: kuria interneto tinklalapius, atlieka spaudos darbus ir dizaino užduotis. Dizaino ir spaudos skyriai veikia autonomiškai. „Skaitmeninės spaudos skyrius yra gamybinis, kuriame gaminami jau galutiniai produktai: spausdinama, rūšiuojama ir t. t. Dizaino skyrius užsiima kūryba ir maketavimu. Iš esmės skaitmeninis skyrius dirba sau, nes vadybininkai ieško klientų, kurie tiesiog norėtų ką nors atsispausdinti. O tie, kurie ateina, galima sakyti, iš gatvės – per interneto puslapį ar kitais kanalais, gali papildomai užsisakyti maketavimo paslaugas. Dizaino skyrius daugiausia dirba su stambiais klientais. Čia atliekami tie projektai, kuriems reikia ką nors sugalvoti ar sukurti. Idėjos čia ne tik pateikiamos, bet ir įgyvendinamos“, – pasakojo M. Biretienė.

Verslininkės teigimu, dauguma klientų, su kuriais pradėjo dirbti karjeros pradžioje, iki šiol lieka ištikimi. Tam labai padeda žmogiško ryšio užmezgimas. Po tiek metų perpranti, ko nori klientas, todėl kartu dirbti tampa kur kas lengviau.

„Pagrindiniai mūsų užsakovai – farmacininkai, reklamos agentūros. Tiesą sakant, tie užsakovai, su kuriais pradėjau dirbti dar autorinių sutarčių laikais, liko iki šiol. Išėjo gal tik kokie penki procentai. Netgi keičiantis darbuotojams tose įmonėse jų neprarasdavome. Tik retais atvejais nesutapdavo mūsų charakteriai ar pan. Nutinka įvairių dalykų. Pavyzdžiui, išeina žmogus, su kuriuo ilgai dirbai, o jį pakeitęs turi visai kitokių poreikių ir reikalavimų. Tačiau tie išėjusieji paskui grįžta jau su naujomis įmonėmis“, – kalbėjo verslininkė.

Jos teigimu, Lietuva yra savotiškas giminių kraštas, todėl asmeninės pažintys, rekomendacijos yra itin svarbios. „Lietuvoje labai priimtinas principas „draugo draugas man yra draugas“, todėl dirbant svarbus asmeniškumas. Kur tik pažiūrėsi, asmeniškumas iškyla į pirmą vietą. Net jeigu susipažįsti su stambios įmonės direktoriumi ar savininku, tai dar nereiškia, kad su ta įmone pavyks bendradarbiauti, nes iš esmės ją valdo ne jis. Įmones valdo pardavimo, reklamos skyriai ir jų vadybininkai iš esmės priima sprendimus. Jeigu direktorius priima sprendimą, tai dar nereiškia, kad jis bus įgyvendintas. Jeigu vadybininkai to nenori, jie taip viską apsuks… Todėl visada skeptiškai žiūriu, kai kas nors sako: „Nuvažiuok, susipažinsi su tokiu ir tokiu direktoriumi“, – svarstė M. Biretienė.

Verslininkės teigimu, su ilgamečiais partneriais užsimezgantis draugiškas ryšys itin praverčia atliekant užsakymus. Neretai jiems skirtos idėjos ateina tarsi savaime. „Smarkiai padeda įsigyvenimas į įmonių veiklą. Įmonė juk yra tarsi šeima, kurią tu pažįsti, perpranti žmonių charakterius. Dešimt metų dirbdamas su tam tikru žmogumi jį jau pažįsti, netgi žinai apie jo šeimą, darbą, poreikius. Tai padeda prisitaikyti. Čia panašiai kaip su draugu. Pažįsti charakterį, žinai norus, svajones ir gali jam padėti jas pildyti. Visos įmonės juk kuria kokį nors produktą. Per tuos dešimt metų apie tą produktą sužinai viską. Žinai, kam jis skirtas, kaip veikia, jeigu galima, jo netgi paragauji. Todėl ir būna taip, kad eidamas gatve pamatai ką nors labai jam tinkamo. Juk ir su draugais taip yra. Eini, pamatai kokį menkniekį ir pagalvoji: „O, čia labai patiktų tam ir tam!“ Čia lygiai tas pats“, – pasakojo M. Biretienė.

Tiesa, žmogišką ryšį užmegzti ne visada paprasta. „Būna, kad biobangos niekaip nesutampa. Tokiu atveju bandome kažkaip pasidalyti – gal kitam darbuotojui su tuo klientu bendrą kalbą rasti bus lengviau. Kam kankintis, jeigu nesusikalbi? Nors porą ar tris kartus visiškai atsisakiau bendrauti, nes buvo per didelis lindimas į kūrybinę erdvę. Niekada nenusileidžiu iki tokio lygio, kad aklai vykdyčiau paliepimus. Kuriamas daiktas man pačiai privalo būti gražus“, – savo principus atskleidė verslininkė.

M. Biretienė sako, kad ieškodama naujų darbuotojų nėra linkusi pasitikėti skelbimais ir labiau remiasi asmeninėmis rekomendacijomis: „Darbuotojai pas mus dažniausiai ateina per pažintis. Kiek bandėme ieškotis, pavyzdžiui, per skelbimus, toks variantas nepasitvirtindavo. Darbuotojus paprastai kas nors pasiūlo arba jie patys pasisiūlo. Viena darbuotoja per pažįstamus įsiprašė pas mus atlikti praktikos. Atliko praktiką, tada išėjo, porą metų padirbo kitur, o paskui paskambino pasiklausti, ar negalėtų ateiti dirbti pas mus. Taip ir atėjo.“

M. Biretienės teigimu, skelbimuose lengva save pateikti pernelyg gražiai ir apsiskelbti, kad moki tai, ko iš tikrųjų gal ir nesugebi. „Pamatuoti, kiek žmogus iš tikrųjų išmano, yra sudėtinga. Darbais, o ne žodžiais reikėtų savo vertę įrodinėti. Taip, gali gražiai pašnekėti, apsiskelbti, kad daug ką moki, bet paskui pamatai, kad neišeina daug ko padaryti. Buvo ir taip, kad viena darbuotoja atėjo kaip dizainerė, o paskui paaiškėjo, kad yra puiki vadybininkė. Jai jau net neįdomu montuoti, norisi bendrauti su žmonėmis, megzti ryšius. Į tokius dalykus visada atsižvelgiu. Jeigu matau, kad žmogus linkęs į vieną ar kitą darbą, kodėl jo ten nepasiųsti?“

Ketinant siūlytis į „Miranda Design Solutions“ reikia ir neblogo humoro jausmo. Be jo, anot verslininkės, čia niekaip neišsiversi. „Priimant žmogų sprendimas būna visuotinis. Jeigu ateinantis žmogus neįtinka kitiems darbuotojams, jis pats paprasčiausiai ilgai neužsilieka. Jeigu turi gerą humoro jausmą, moki atlaikyti švelnius pasišaipymus, nekils jokių problemų. Aišku, reikėtų klausti darbuotojų, bet man atrodo, kad mikroklimatas mūsų įmonėje tikrai geras“, – sakė M. Biretienė.