Siuvėjo amatas pamažu tampa tikra egzotika. Kuo toliau, tuo mažiau siuvėjų ateljė, kurioje galėtum pagal užsakymą pasisiūdinti unikalų kostiumą, suknelę ar paltą. Drabužių rinką jau baigia visiškai užkariauti fabrikai ir didžiosios kompanijos. Tačiau geriau paieškoję dar surasime vieną kitą nedidukę siuvimo įmonę. Viena iš tokių ir yra Danguolės Šablauskienės vadovaujama „RDS Projektai“, įsikūrusi Kalvarijų gatvėje.

Siuvimu susidomėjo nuo pat vaikystės

D. Šablauskienė pasakoja, kad siuvimu susidomėjo dar labai ankstyvame amžiuje ir dėl visiškai praktiškų priežasčių: paprasčiausiai norėjo originaliau atrodyti, tad ėmė siūti pati. „Mano gyvenime siuvimas atsirado dar Sovietiniais laikais. Tada buvo labai sudėtinga su tais drabužiais. Aš labai mėgau puoštis ir pradėjau siūtis sau. Taigi pradėjau grynai nuo savęs, nes nebuvo, ko originalaus nusipirkti. Aišku, buvo ir kūrybinių idėjų, šiek tiek piešiau. Taip ir palinkau.

Siuvėjas tais laikais buvo labai paklausi ir prestižinė specialybė. Esu vilnietė. Baigiau konstravimo ir modeliavimo specialybę, ir nemažai metų – gal septyniolika – dirbau pagal ją. Buvo toks trikotažo fabrikas „Vilija“ (dabar jau vaiduoklis Užupyje). Bandžiau pabėgti ir nuo to siuvimo. Pernai baigiau Vilniaus Universitete verslo vadybą ir administravimą. Tačiau matot: ką geriausiai moki, tai prie to vis ir sugrįžti. Dabar pati siūti jau turiu mažai laiko. Tačiau yra išlikęs geras supratimas. Siūtis siūnuosi labai mažai, bet labai greitai galiu išsirinkti drabužį, patarti kitam, kas galėtų tikti. Tai labai geras įgūdis, padedantis sutaupyti laiko.“ – prisiminė verslininkė.

Verslas atėjo spontaniškai

Ji prisipažįsta, kad imtis savo verslo labai ilgai nenorėjo, o ir padarė tai, galima sakyti, šiek tiek spontaniškai. „Verslo iš tiesų visą laiką ir bijojau. Idėja kilo, galima sakyti, dėl pačios vietos. Šiame pastate dirbo mano vyras. Čia atsilaisvino patalpos ir kilo mintis… Tuo metu kaip tik buvau be darbo ir ką tik pabaigusi verslo organizavimo kursus, parašiusi verslo planą būtent siuvyklai… Taip jau gyvenime ir nutinka. Tas netyčia štai tęsiasi jau šešeri metai. Tiesa, tikrais verslininkais tapome nuo gegužės mėnesio – iki tol dirbome pagal verslo liudijimus.“ – sakė D. Šablauskienė.

Toks nepriklausomas darbas, pasak jos, suteikia gerokai daugiau laisvės, negu kad jos būtų dirbant kokioje nors įmonėje. Kita vertus, ilgametė darbo patirtis šiandien padeda gerokai lengviau save disciplinuoti. „Iš tiesų nepriklausomas darbas – kaip ir kiekvienas dalykas – turi ir savo pliusų, ir minusų. Pliusas tas, kad tu neturi viršininko, gali kaip tinkamas reguliuoti savo darbo intensyvumą. Tu priverstas kažką daryti, ieškoti, atnaujinti. Darbo pradžioje esi kupinas entuziazmo, idėjų. Per laiką tai šiek tiek pasikeičia. Tai jau tampa būdu išgyventi. Šalia kūrybinių darbo turi ir planuoti. Aš matyt esu to seno kirpimo… Per gyvenimą turėjau tik tris viršininkus. Su visais iki šiol palaikau labai gerus santykius. Šiandien galiu save pavadinti atsakingu žmogumi. Disciplinos klausimas neiškyla. Labai pasisekė, kad su kolegomis irgi taip pat yra. Galiu pilnai jais pasitikėti.“ – kalbėjo D. Šablauskienė.

Siuvėjų stygius

Verslininkė patvirtino, kad siuvimas tikrai virsta mirštančiu menu. Mažėja ne tik mažų siuvyklų, bet ir pačių siuvėjų. Vis dėlto gerą ir patikimą komandą jai surinkti pavyko. „Dabar dirbame penkiese, jeigu neskaičiuotume buhalterio. Tik dizainerė pas mus būna ne visą darbo dieną. Visos pasėdim ir prie mašinų. Kolektyvas susidarė tikrai ne per visokius skelbimus. Atėjo vienas žmogus. Po to jis atsivedė antrą. Aš suradau trečią. Dabar esančią jauną darbuotoją suradome irgi per pažįstamos darbų vadovės kolegijoje rekomendacijas. Aš netgi buvau šoke, sužinojusi, kiek dabar parengiama siuvėjų. Jeigu anksčiau susidarydavo dvi grupės po trisdešimt žmonių. Pernai baigė jau tik dešimt, iš kurių tik du dirba siuvėjais… Štai toks parengimas Vilniaus mieste. Čia kažkokia katastrofa. Ko gero, taip yra dėl darbo užmokesčio. Mes, kol dar turime gerus užsakovus iš užsienio, kažkaip gyvename.“ – dėstė D. Šablauskienė.

Siuvimas pagal užsakymus

Pagrindiniai „RDS Projektų“ klientai – įvairios užsienio kompanijos. Žinoma, pasitaiko ir „seno kirpimo“ privačių klientų, kurie nori, kad rūbai būtų pasiūti specialiai jiems. „Dabar turime kelis didesnius užsakovus. Taip jau išėjo , kad dabar daugiausiai dirbame vieniems danų juvelyrų namams – siuvame jiems tokias apyrankes. Jų pasiūname labai didelius kiekius. Šiaip siuvame ir pagal užsakymus. Tiesa, kadangi dirbame pagal kontraktus, tie mūsų privatūs klientai turi būti labai kantrūs. Turime dešimt-dvylika pastovių klienčių. Jos siūnasi pas mus arba dėl originalumo, arba tiesiog dėl figūros ypatumų. Manau, kad siūtis dabar popiuliaru tik tuose vardiniuose modelių namuose. Visgi tai yra brangu. Daug pigiau pirktis jau gatavus rūbus. Būna kažkas ateina su sava medžiaga, saugota kokius dvidešimt metų, ir išsivaizduoja, kad sijono pasiuvimas kainuos kokius trisdešimt litų.“ – pasakojo D. Šablauskienė.

Žinoma, verslininkė net neabejoja, kad specialiai pasiūti rūbai ne tik labiau tinka, bet ir yra kokybiškesni. Ji teigia , kad parduotuvėse parduodamos prekės kartais būna tikrai labai prastos kokybės ir pataria prieš perkant drabužį itin atidžiai įvertinti audinį. „Labiausiai skiriasi tinkamumas. Visų pirma, pas siuvėją siūtas daiktas yra originalesnis. Tokį turėsi tik tu vienas, be to jis ir „gulės“ visai kitaip. Žinoma, darom ir taip, kad pataisome pvz. kitur nusipirktus kostiumus.

Mūsų klientai nebūtinai yra iš Vilniaus. Vienas atvažiuoja net iš Portugalijos, JAV, kitas iš Tauragės. Atstumas tiems seniems ir ištikimiems tikrai nėra kliūtis. Aš pati pirkdama rūbus visada labiausiai kreipiu dėmesį į spalvą ir audinio kokybę. Tai yra labai svarbu. Parduotuvės labiausiai ir nuvilia būtent audinio kokybe. Dabar audinys gaminamas taip, kad paskatinti vartojimą. Jis tikrai labai prastas. Būna ir taip, kad tarsi medvilninis audinys pūkuojasi. Tačiau taip juk negali būti. Šimtaprocentinė medvilnė tiesiog nesipūkuoja. Po to jau žiūri į originalumą. Svarbu gerai žinoti savo dydį.“ – patarė D. Šablauskienė.Ji pripažįsta, kad įkurti ir išlaikyti siuvyklą ne pigus malonumas. Viena siuvimo mašina su integruotu mechanizmu kainuoja mažiausiai 3200 lt.. Šeštus metus tarnaujanti lyginimo sistema irgi kainavo apie porą tūkstančių. O kur dar patalpų nuoma. Tačiau “RDS Projektai” vis dar gyvuoja.

Verslininkė teigia, kad į priekį judėti padeda ir labiausiai laisvės, prie kurios jau spėta priprasti, troškimas. “Iš tiesų labiausiai motyvuoja tingėjimas dabar ieškoti kokio nors samdomo darbo. Per tuos šešis metus buvau netgi pabėgusi, nes gavau labai gerą pasiūlymą iš tarptautinės kompanijos. Merginos tada dirbo be manęs. Tačiau nepriklausomybė iš tikrųjų yra labai svarbu. Kai tau reikia, gali kažkur išeiti ir tt.. Taip prideda ryžto ir optimizmo.“ – teigė D. Šablauskienė.