Ketvirtos kartos druskininkiete save vadinanti Alma Matulevičienė drauge su dukra Edita Semeniukiene (nuotr. dešinėje) prieš ketverius metus, paskatintos šeimos narių, drąsiai žengė savo svajonės link. Unikalioje vietovėje, Merkinėje, jos įkūrė restoraną „Šilo kopa“.

Tai vieta žmonėms, kurie niekur neskuba ir nori mėgautis akimirka bei maistu. Idėja ir noras turėti tokią lokaciją Almą ir Editą lydėjo ilgus metus. 

„Idėja mūsų galvose gyveno tyliai ir ilgai. Vis pasišnekėdavome, kad būtų gera turėti savo restoranėlį, kur išpildytume savo svajones. Tą tylią idėją vis aukštyn kėlė apsilankymas kituose restoranuose ar kavinėse. Mums vis kildavo minčių, kaip mes padarytume kitaip. Jau nekalbant apie Almos meilę maistui. Namuose mes tikrąja ta žodžio prasme patirdavome geriausius kulinarinius įspūdžius“, – prisimena E. Semeniukienė. 

Anot Editos, mamos meilė maisto gaminimui visada buvo tarsi meditacija ir neišsenkantis kūrybos šaltinis. Supratus, kad atėjo metas kurti restoraną, buvo atsisakyta kurorto viešbučio vadovės pareigų. Taip A. Matulevičienė tapo kulinarinių idėjų autore, o E. Semeniukienė – restorano vadove.

„Tiesą sakant, mes abi esame vadovės, su verslu susijusių idėjų autorės, nepailstančiose kūrybinėse idėjose vis skrajojančios – nuo augalų ir žolelių sodinimo mūsų bistro sodelyje iki interjero ir kitų mielų smulkmenų apgalvojimo. Taip pat yra virtuvės komanda – keturios darbuotojos. Sezono metu – trys padavėjos“, – pasakoja Alma.

Įsikūrė unikalioje vietoje

Tuo metu, kai tvirtai nusprendė kurti restoraną, moterys itin žavėjosi unikalia Lietuvos vieta – Merkine, kuri kadaise buvo ir Dainavos krašto sostinė.

„Merkinė tiesiog mus užbūrė turtinga savo istorija, nuostabia kontinentinių kopų kupina gamta ir pušynais, smiltyniniais šepetukais ir eraičinais nusėta miško paklote. Susiradome parduodamą ir mums įkandamą, bene dvylika metų negyventą namuką su kluoneliu ir jį įsigijome“, – prisimena verslininkės.

Euforija, kad svajonės pagaliau tampa realybe, taip žavėjo pradedančiąsias verslininkes, kad visi biurokratiniai sunkumai liko užnugaryje.

„Buvome tokios laimingos galėdamos kurti, kad visi sunkumai, reikalavimai bei keistumai veiklai nacionalinio parko teritorijoje, istorinės miestelio apsaugos zonoje neleido nuleisti rankų. Metai kūrybos, nestandartinių sprendimų, statybinių neįdomybių, biurokratinio popierizmo – ir mes tai padarėme“, – pasakoja A. Matulevičienė.

E. Semeniukienė priduria, kad viskas buvo sukurta jų pačių rankomis. „Nesamdėme jokių dizainerių, architektės ir darbų vadovės buvome mes pačios. Mums to reikėjo, norėjome pasižiūrėti, ką minimaliomis sąlygomis ir biudžetu galėsime savo idėjomis ir rankomis sukurti“, – teigia pašnekovė.

Klientai negaili gerų žodžių

Regis, avantiūra pasiteisino su kaupu. Prieš trejus metus restoranas atvėrė savo duris. Paprašytos trumpai apibūdinti verslą, pašnekovės daug dėmesio sutelkia unikalioms detalėms.

„Restoranas „Šilo kopa“ – tai šeimos istorija, kurią paskatino meilė gamtai, maistui, grožiui ir išsaugojimui. Mus įkvepia istorija, nuostabi vietos gamta, sezoniškumas, augalai, vaistinės žolelės, knygos apie senuosius augalus, maistus, interjerus ir gyvenimo būdą seniau ir dabar“, – sako E. Semeniukienė.

Pašnekovės džiaugiasi, kad pastangas įvertina ir klientai. Jie supranta, kiek darbo ir širdies atiduota tam, kad vieta būtų ne tik jauki, bet ir pateisintų idėjos esmę.

„Mums atrodo, kad svečiai pastebi patiekalų originalumą. Visą maisto meniu kasdien ruošiame ir spausdiname naujai. Ne viskas šimtu procentų keičiasi, bet leidžiame sau mėgautis sezoniškumu, šviežiais produktais. Saulėtą dieną pas mus galite skanauti raugintų griežčių šaltsriubę ir naminius uogų ledus, o lietui lyjant sušilti padės jautienos kulninė su prieskoniais gausiai pagardintu padažu“, – pasakoja A. Matulevičienė. 

Patiekalų receptų ištakos siekia XVII amžių

A. Matulevičienė atskleidžia, jog esminė verslo ambicija – nuolat tiekti savitą, skanų, kokybišką maistą, kurio sudedamosios dalys būtų sezoniškos, apgalvotos, subtilios ir suteiktų džiaugsmo lankytojui.

„Niekada nesistengėme nieko kopijuoti, būti madingi. Stengiamės, kad ruošiami patiekalai neišeitų iš regiono rėmų. Čia nerasite tradicinių aukštaičių, žemaičių ar suvalkų regionams būdingų patiekalų, tačiau galima rasti patiekalų, turinčių senas, kartais net ir XVII amžių siekiančias ištakas, pateiktų naujai. Mūsų virtuvę įkvepia ir čia pat Merkinėje gausiai gyvenę žydai bei išskirtiniai jų patiekalai, greta esančio Subartonių miestelio totoriški pėdsakai. Produktus irgi renkamės labai atidžiai, svarbiausia sezoniškumas – tada ir daržovių, ir žolelių, ir kitų produktų skonis labai skiriasi. Ieškome ir deriname Lietuvai būdingus produktus, pas mus nerasite, pavyzdžiui, avokadų, krevečių, midijų ir pan. Mūsų tikslas, kad būtų šviežia, kokybiška, natūralu. Nenaudojame pirktų pusgaminių, šaldytų priedų. Gaminame viską pačios: nuo bandelių, duonos iki padažų, pagardų, patiekalų. Neturime tokių patiekalų, kuriuos užtektų užmesti ant keptuvės ir jis būtų „gatavas“, – su didžiuliu įkvėpimu pasakoja pašnekovė.

Edita mamai antrina, kad restorano išskirtinumą kuria būtent tokios vertybės. Anot jos, finansiškai galbūt ir būtų naudingiau turėti pastovų meniu, tačiau tuomet restoranas prarastų dalį savo žavesio, verslas – pagrindinę idėją, o jo įkūrėjos tai, kas miela širdžiai, – galimybę kurti. „Einame sunkesniu, bet įdomesniu keliu“, – šypsosi E. Semeniukienė.

Stengiasi girdėti klientus

Pašnekovės įsitikinusios, kad verslo sėkmę lemia gebėjimas įsiklausyti į klientų pastabas ir pagyrimus. 

„Dažniausiai, ypač šaltuoju metu, pačios aptarnaujame klientus. Mūsų svečiai nusipelnė atskiros padėkos už supratimą, mokėjimą pajusti atmosferą ir mėgautis – neskubant ir skaniai. Užsienio svečiai dažnai negali atsistebėti, kad tokioje vietoje, periferijoje, jie taip skaniai galėjo papietauti, patirti kompleksinį malonumą. Vadinasi, jie pajunta, kad norėjome sujungti sodą, augalus, muziką, maistą, kvapus ir detales į bendrą neatsiejamą nuo vietos jausmą, nenutolti nuo Merkinės, nuo Dzūkijos šilų, nuo savęs“, – sako E. Semeniukienė. 

Vienas iš verslininkių tikslų, kuris kartkartėmis tampa ir tikru iššūkiu, – suformuoti tokią komandą, kad būtų išlaikyta bendra verslo aura. 

„Sunkiausia išmokyti komandą žengti vienu ritmu: pajusti, koks yra mūsų skonis, kokie patiekalai ir kaip paruošiami jie turi būti, perteikti savo viziją. Restoranas yra gyvas organizmas, priklausomas nuo labai daug aplinkos veiksnių“, – sutartinai tvirtina Alma ir Edita.

Išlikite savimi

Paprašytos skirti palinkėjimą kitiems pradedantiesiems verslą, restorano įkūrėjos visų pirma pabrėžia būtinumą išlikti savimi.

„Viską, ką darote, darykite iš širdies, neapgaudinėkite savęs, nekopijuokite kitų idėjų. Tik tada, kai įgyvendiname savo, kad ir keisčiausius sumanymus, bet su didele meile, rezultatas bus nesumeluotas ir vers jus kurti toliau. Verslas – tai kūrybinis procesas. Dar reikia stengtis dirbti maksimaliai, kiek tuo metu gali geriausiai, nes ne visada įdėti dideli pinigai į verslą gali tapti sėkmingu ir patraukliu produktu. Palinkėtume būti verslu su siela, su emocijomis, be melagysčių, su prasmingu turiniu, būti verslu „su stuburu“, nenusipiginti. Ir, žinoma, linkime kantrybės“, – šypsosi restoraną „Šilo kopa“ drauge įkūrusios ir jam vadovaujančios mama A. Matulevičienė ir dukra E. Semeniukienė.