Inga Bytautė karjerą pradėjo mados industrijoje, vėliau ragavo mokslininkės duonos, galiausiai dirbo ir su transporto pramone susijusį darbą, o dabar yra „Life in style“ partnerė, prabangių kelionių organizatorė. Kardinalūs gyvenimo pokyčiai, darboholizmas ir meilė oro uostams – tai Ingos kelias.

Vaikystėje buvau knygų graužikė. Tarybiniais laikais vaikų vasaros atostogų klausimas buvo sunkiau išsprendžiamas nei dabar, tad dalį vasaros praleisdavau pas tetą kaime. Mano teta buvo kaimo pradinės mokyklos direktorė. Pamenu, mokyklos pastatas buvo medinis, be to, tiesiai prieš tetos namus. Kadangi vaikų tame kaime buvo vos keli, aš savo dienas leisdavau bibliotekoje. Jau tuo metu smalsumą ir susidomėjimą žadino knygos apie tolimus kraštus, kitų tautų pasakos. Skaitydama persikeldavau į kitą pasaulį. Kaip šiandien pamenu „Guliverio keliones“ – tai nuostabi knyga!

Pradėjau keliauti jau mokyklos laikais, kai man buvo apie 12 metų. Anksčiau dirbančių tėvų vaikams būdavo organizuojamos kelionės ar išvykos, taigi per mamos darbovietę aplankiau Lenkiją, Vokietiją bei nemažai Tarybų Sąjungos. Mokykloje man, matyt, kaip ir daugumai vaikų, labiau imponavo mokytojo asmenybė, ne vien dėstomas dalykas. Pamenu, turėjau labai šaunią istorijos mokytoją, itin stiprią geografijos mokytoją, bet labiausiai patiko anglų kalba, todėl baigusi mokyklą rinkausi anglų kalbos ir filologijos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete (Edukologijos universitetas). Šiomis dienomis tai yra mano pagrindinė verslo kalba. Buvo metas, kai nežinojau, ką su ta kalba darysiu, tačiau dabar tai yra vienas mano privalumų.

Beje, dar studijų metais, vos tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, teko galimybė pamatyti Londoną. Tai buvo it pasaka! Visa, ką žinojau iš teorijos paskaitų apie Anglijos istoriją, kultūrą, Londoną, staiga atsivėrė prieš akis. Tai buvo stipru… Dažnai sakau, kad pirmas vizitas į kokį nors miestą yra tarsi pirmas pasimatymas, nes po jo arba dar nori į ten grįžti, arba ne. Jeigu klientai nėra buvę kokiame nors mieste ir ten išsiruošia, mano parengtis būna taip pat ypatinga. Įdedu dvigubai, o kartais ir trigubai daugiau pastangų, kadangi nuo to priklausys, ar kelionė bus nusisekusi, ar norėsis ten dar kartą grįžti.

Tiesa, mano darbo patirtis gana įvairialypė. Baigusi mokslus dirbau mados srityje. Kadangi darbas buvo susijęs su Italija, o aš turėjau laisvo laiko, pradėjau mokytis kalbos. Nors iš šono tai atrodė kaip užgaida, vėliau gyvenime italų kalbos žinios man labai pravertė. Anksčiau to nesuvokiau, bet dabar galiu tvirtai pasakyti – esu darboholikė. Jeigu tik turiu laisvo laiko, man būtina kaip nors prasmingai jį praleisti, būti nuolat užsiėmusiai.

Gimus antram vaikeliui supratau, kad visiškai atsiduoti darbui dar negaliu, tačiau motinystės atostogas puikiai išnaudojau tolesniems mokslams. Juk pusę dienos studijoms skirti galėjau, taigi pasirinkau tarptautinę komunikaciją Vilniaus universitete. Tuometis sprendimas mano buvusiam vyrui atrodė tarsi užgaida, tačiau pažvelgus atgal matyti, kad tai buvo kryptingas ėjimas į tai, dabar darau. Baigusi studijas buvau įkalbėta vieno profesoriaus imtis mokslinės veiklos, tad beveik porą metų Mykolo Romerio universitete dirbau jaunesniaja mokslo darbuotoja. Dėl gyvenimo peripetijų supratau, kad negaliu leisti sau tokios prabangos, mat mėnesinė alga siekdavo septynis šimtus litų. Aš nuoširdžiai lenkiu galvą prieš mokslininkus, nes pradžių pradžia – labai sunkus laikotarpis, o jeigu nesulauki finansinės pagalbos iš esančių šalia, išgyventi tampa beveik neįmanoma…

Taigi pradėjau ieškoti darbo ir atsidūriau vienoje italų kompanijoje būtent dėl kadaise išmoktos italų kalbos. Darbas buvo susijęs su transportu, tad maniau, kad geriausiu atveju šiame Baltijos šalių filiale praleisiu pusmetį. Išbuvau trejus metus. Kolektyvas buvo nuostabus, tačiau atėjus laikui pasikeisti vadovui (tai vykdavo kas ketverius metus) supratau, kad arba dabar palieku šią įmonę, arba niekada. Išėjau, svarbu buvo ir tai, kad buvo palanki situacija pradėti asmeninę veiklą, o artimieji mane palaikė ir skatino.

2005 metais ėmiausi kelionių verslo, nors tuo metu tai įvardijau kaip konsultacijas. Įsteigti kelionių agentūrą tik iš šono atrodė paprasta, iš tiesų tai itin sudėtingas procesas. Vyriausybė aiškiai ir griežtai reglamentuoja kelionių agentūrų steigimą, todėl laimi vartotojai, o apsišaukėliai negali apgaudinėti žmonių. Taigi dirbau konsultacijų principu pagal individualiosios veiklos pažymą kokius ketverius metus. Tuomet vieną naktį pasikeitė įstatymų bazė ir teko galvoti, ką toliau daryti, nes toliau užsiimti individualiąja veikla tapo nuostolinga. Tuomet tapau partnere firmoje„Life in style“, kurioje dirbu ir dabar, išlaikydama savo autonomiją ir prekių ženklą bei prabangos kelionių specializaciją.

Mano prekių ženklas – mano vardas. Kalbėjausi su šios srities specialistais, jie sakė, kad tai sudėtinga, įpareigoja, be to, ir rizika žymiai didesnė, tad man labiau vertėtų akcentuoti įmonės vardą. Vis dėlto žmonės labiau žino mano vardą… Turiu asistentę „Life in style“, bet dažnas klientas nori tiesiogiai su manimi susitikti.

Kelionės – tai polėkis, aistra, kūryba, netgi tam tikra prasme narkotikas. O kelionių organizatorius tampa tokiu pat artimu žmogumi kaip asmeninis treneris, kirpėjas ar šeimos gydytojas. Norint dirbti tokį darbą, reikia be proto mėgti keliones, mat tai nėra didelių pinigų kalvė. Žinoma, reikia ir atsidavimo, nes dirbama nuolat ir nesvarbu, ar šiandien sekmadienis, ar mamos gimtadienis. Jeigu klientui iškilo klausimų ar problemų, privalai reaguoti. Dar reikia smalsumo, be abejo, vadybos ir komunikacijos įgūdžių, žinių. Kalbų mokėjimas taip pat yra privalumus. Na, o visiems pradedantiesiems palinkėčiau kantrybės, nes verslas nesukuriamas per dieną.