Dailės mokytoja Laima Kiškienė (52), Ramygaloje (Panevėžio r.) prieš kelerius metus subūrusi klubą „Savos erdvės“ ir jam vadovaujanti, o prieš ketverius sumaniusi atidaryti ir savo keramikos dirbtuves, sako, kad pirmoji idėja kilo, nes norėjosi Ramygaloje daugiau kultūrinės veiklos ir kita priežastis – lėšos. „Atsirado galimybė rašyti projektus“, – sako pašnekovė, šiuo metu visas jėgas skirianti liepos pabaigoje miestelyje vyksiančiam tarptautiniam renginiui „Keramikos ir muzikos sintezė“.

Kūrybinis potencialas slypėjo viduje

L. Kiškienė gimtosios Ramygalos gimnazijoje mokėsi labai gerai. Vėliau Vilniaus pedagoginiame institute ji įgijo chemijos ir taikomųjų darbų specialybę. „Kad noriu būti mokytoja, žinojau jau aštuntoje klasėje. Įsivaizdavau mokytojos darbą kaip didžiausią galimybę daug žinoti ir savo žinias perduoti kitiems. Kūrybinis potencialas irgi buvo mano programoje, – apie savo pasirinkimą pasakoja kūrybinga moteris. – Institute įgyta specialybė tuo metu labiausiai atitiko mano gebėjimus ir galimybes kurti. Kūriau tai, ko buvau per tuos metus išmokusi: nėriau, mezgiau, karpiau karpinius.“

Pirmoji pašnekovės darbovietė buvo Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija. „Man labai pasisekė, kad turėjau tokį pirmąjį darbdavį – gimnazijos direktorių. Iki dabar jis man yra didžiausias vadovo autoritetas. Jo dėka tapau mokytoja, kuri nuolat ieško naujovių, siekia naujų žinių“, – pasakoja moteris, pradėjusi dirbti tuo metu, kai labai trūko dailės mokytojų, todėl ji dar papildomai įgijo dailės mokytojos kvalifikaciją Lietuvos mokytojų perkvalifikavimo institute.

Visada patiko kantriai dirbti

Rankdarbių pomėgis neatsirado staiga. Dailės mokytoja Ramygalos gimnazijoje dirbanti L. Kiškienė pasakoja nuo mažens mėgusi ir labai vertinusi rankomis padarytus darbus. „Ar tai buvo baldas, gėlių kompozicija, nėrinys, audinys ar mezginys. Būdama devintokė per vasarą nunėriau staltiesę. Buvo labai įdomu ir atrodė labai prasminga. Visada patiko kantriai dirbti ir po to džiaugtis rezultatu – apčiuopiamu daiktu“, – paaiškina kruopštumo ir nagingumo nestokojanti pašnekovė.

Projektai be uždarbio

Jau dvidešimt penkerius metus dailės mokytojos darbo patirtį skaičiuojanti L. Kiškienė pastaruosius kelerius metus nuo savo darbo likusį laiką skiria naujam projektui – nuosavoms keramikos dirbtuvėms autentiškoje sodyboje, kurią savo jėgomis atnaujinti padeda visa šeima.

Joje vykstantys kūrybiniai projektai vaikams, jaunimui, suaugusiesiems dažniausiai yra susiję su keramika. „Man pačiai tai labai įdomi sritis. Žaviuosi keramika. Molis paklūsta net mažiausioms rankytėms ir skamba, šviečia ar plasnoja paukščiu meistro rankose, – romantiškai savo mėgstamą sritį apibūdina L. Kiškienė ir priduria, kad gilinantis į keramikos paslaptis praverčia ir chemijos žinios, įgytos mokantis institute, nors chemijos dėstyti pati niekada nenorėjo. – Dirbdama mokykloje, įkūriau keramikos būrelį, radau rėmėjų, kurie nupirko elektrinę keramikos krosnį. Būrelyje niekada netrūko vaikų. Visiems tai buvo labai įdomu. Tai motyvavo dar daugiau gilintis, mokytis. Tačiau atėjo laikas, kai keramikos krosnis sugedo, sumažėjo dailės pamokų, nebeliko būrelių. O norinčiųjų mokytis keramikos nesumažėjo. Atėjo laikas ir man pačiai imtis kūrybos. Trūko dirbtuvių. Dukra baigė Dailės akademiją – jai irgi reikėjo vietos, kur galėtų kurti. Įsigijome sodybą, įsirengėme dirbtuves. Iš pradžių veikė tik būreliai, o dabar jau turime visą krosnių arsenalą. Čia vyksta ne tik keramikos ir amatų būreliai, bet ir organizuojami keramikos simpoziumai, atvažiuoja mokiniai į kultūros paso programas.“

Savo veiklos dar nedrįsta vadinti verslu

„Tai, ką darau dabar, tarsi per drąsu vadinti verslu. Niekada neplanavau tapti verslininke. Viskas rutuliojosi savaime, iš didelio noro dalintis tuo, ką moku ir žinau. Prieš dešimtmetį penkiese įkurtas Ramygalos klubas „Savos erdvės“ ilgus metus įgyvendindavo po 1–2 kultūrinius projektus ir lėšų neuždirbdavo. O kai lėšų neuždirbi, tai dar ne verslas?“ – garsiai svarsto L. Kiškienė ir viliasi, kad ilgainiui jos išsvajotų keramikos dirbtuvių veikla taps apčiuopiamesnė.

Vienu iš dirbtuvių pranašumų moteris įvardija tai, kad jos įsikūrusios autentiškoje 1940 m. sodyboje. Apie būsimą studijos pavadinimą savininkė dar galvoja, bet geresnio už paties klubo „Savos erdvės“ turbūt neras.

Nuo pat pirmųjų keramikos dirbtuvių veiklos žingsnių įkūrėja ir vadovė sulaukė tik palaikymo, pritarimo ir padėkų. „Turiu užsirašiusi tris auksines frazes, išgirstas iš darželinukų. Jas vaikai ištarė spontaniškai, neklausinėjami: „čia linksma“, „aš čia gyvensiu“, „čia aš atvešiu savo vaikus“, – vardija ji.

„Labai daug dirbame: patys remontuojamės, įsirenginėjame patalpas. Ką uždirbame už edukacines programas, viską investuojame į sodybą, į „Savas erdves“. Atsipirkimą sunku numatyti ir pamatuoti. Kaip pasverti ar kokiais nors dydžiais apskaičiuoti kūrybinę laisvę, vaiko laime spinduliuojančias akis ar savirealizacijos galimybę?“ – šypsodamasi svarsto mėgstama veikla užsiimanti L. Kiškienė.

Pati sugalvoja, pati įgyvendina

„Viskas vyksta savaime ir yra tarsi darbo mokykloje tąsa. Tik persikėliau į kitas patalpas, pati sugalvoju, pati įgyvendinu programas. Kultūros pasas leido praplėsti mokinių geografiją. Sodybos aplinką stengiamės išlaikyti autentišką, kuo daugiau pasakojančią apie lietuvio miestiečio, ramygaliečio, gyvenimo būdą. Man visada buvo svarbu saugoti senolių patirtį. Esu ketvirtos kartos ramygalietė, todėl man labai svarbu atkurti senas ir puoselėti naujas Ramygalos tradicijas. Noriu, kad jaunoji karta žinotų, kokias gėles darželiuose augino mūsų močiutės, kokiomis žolelėmis gydėsi. Ir labai džiaugiuosi, kai vyresni žmonės, apsilankę mūsų sodyboje, džiaugiasi aplinka, daiktais, primenančiais jų vaikystę. Man labai patinka mokyti. Didžiausias atlygis – tai emocija, kurią gaunu iš vaikų ir suaugusiųjų, tas akių spindesys iš laimės: „aš sukūriau“, „aš padariau“, „čia aš jaučiuosi laimingas“, – pasakoja „Savų erdvių“ vadovė.

Pradedantiesiems savo verslą ar projektą L. Kiškienė palinkėtų: „Svajoti, nes svajonės pildosi, labai daug dirbti ir mylėti!“

„Savos erdvės“