Jeigu šventai tikite, kad animacija skirta tik vaikams, šis straipsnis tikrai ne jums! Kita vertus, perskaitę jį bent iš dalies galite pakeisti Lietuvoje gają nuomonę, esą animaciniai filmai paliečia vien mažiausiųjų širdis. Su nuo seno nusistovėjusiu požiūriu bando kovoti Meinardas Valkevičius, jaunas, nepaprastai gabus judančių paveikslėlių meno atstovas iš Vilniaus.

Animacijos būrelis Žirmūnuose

„Animacija man yra viskas. Dėl jos esu pasiryžęs padaryti tikrai daug, net kovoti su vėjo malūnais“, – šypteli 25-erių animatorius, užsibrėžęs tikslą sukurti ilgametražį animacinį filmą ir taip išgarsinti Lietuvą. Linksmas, nuolat besišypsantis vaikinas žavi užsispyrimu ir kūrybinių tikslų siekimu. Jaunasis animatorius tiki, kad lietuvių kuriami filmukai gali varžytis su pasaulinio lygio kūrėjų darbais.

Pažintis su animacija, kuriai legendinio filmuko „Baubas“ autoriaus mokinys skyrė bemaž pusę savo gyvenimo, prasidėjo netikėtai. „Būdamas trylikos labai norėjau lankyti automobilių modeliavimo būrelį, bet dėl vietų trūkumo svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Ir tada tėtis, kuris matė mano potraukį į piešimą, užrašė į animaciją. Esu jam už tai be galo dėkingas“, – sako M. Valkevičius, daugelio tarptautinių festivalių laureatas.

Jaunojo animatoriaus teigimu, pirmas susidūrimas su lipnių lapelių animacija padarė tokį įspūdį, kad kelias naktis iš eilės tiesiog negalėjo užmigti. O animacijos būrelio lankymas ir užsiėmimai, vedami tokių Lietuvos grandų kaip Valentas Aškinis (jis pirmas įžiebė Meinardui aistrą animacijai), Ilja Bereznickas, Jūratė Leikaitė, tik padidino norą kurti judančius paveikslėlius. Trylikametis berniukas visai prarado galvą dėl naujo pomėgio.

Studijos Vilniaus Dailės Akademijoje

„Judantys piešiniai užvaldė visą gyvenimą. Piešdavau juos namie, per pamokas. Tarsi kažkokios antgamtinės jėgos versdavo imti į rankas pieštuką ir kurti istorijas, o vėliau jas animuoti“, – pasakoja pašnekovas. Nenumaldomas noras susieti gyvenimą su animacija paskatino M. Valkevičių pasirinkti studijas Vilniaus dailės akademiją, į kurią, kaip pats sako, stojo visiškai atsipalaidavęs ir laimingas. „Džiaugiausi, kad esu dar vienu žingsniu arčiau savo tikslo“, – pasakoja vilnietis.

Studijas Vilniaus dailės akademijoje M. Valkevičius laiko svariu indėliu į animacijos mokymąsi. Jos ne tik pakeitė animatoriaus mąstymą ir požiūrį į judančių paveikslėlių meną, bet ir paskatino labiau domėtis kitais animatoriais bei jų darbais. Vienas jų – airių kūrėjas Davidas O’Reilly, kurį Meinardas laiko savo įkvėpėju.

Nors jaunasis Lietuvos animatorius negali pasigirti tokiais įspūdingais laimėjimais kaip jo guru iš Airijos, drąsiai galima teigti, kad tai tik laiko klausimas. Vilniečio darbai, kurių skaičius perkopė penkiasdešimt, po truputį skinasi kelią į tarptautinį animacijos pasaulį. Pradedant

bakalauro baigiamuoju darbu „Netikras mėnulis“, kuris sėkmingai dalyvauja įvairiuose Amerikos festivaliuose, baigiant komerciniais projektais – visur pastebimas savitas braižas, dėmesys detalėms bei pasakojamai istorijai.

Nuosava studija ir ambicingi planai 

M. Valkevičius – ne tik talentingas animatorius, bet ir aktyvus animacijos bendruomenės veikėjas. Jis ne tik kuria filmukus, bet ir apie juos rašo savo tinklaraštyje, moko kitus judančių paveikslėlių meno.

Tiesa, tai tik maža dalis ugniaplaukio gyvenimo. Jau kelis mėnesius vilnietis matuojasi verslininko drabužį, plėtodamas nuosavos animacijos studijos „MeinArt“ veiklą.

Pašnekovas neslepia studiją kūręs siekdamas surinkti pinigų savo naujausiai idėjai – animaciniam filmui apie lakūnus Steponą Darių ir Stasį Girėną, kurių skrydžio 80-metį šiemet minėsime. Pasak menininko, tai būtų savotiška duoklė lakūnams, išgarsinusiems Lietuvos vardą, ir bandymas atkreipti pasaulio dėmesį į tai, kad mūsų šalis turi potencialą prisidėti prie didelės pasaulio animacijos šeimos.

„Tikiu, kad Vilnius gali tapti pasaulio animacijos sostine, tiesiog reikia daug dirbti ir stengtis“, – teigia M. Valkevičius ir priduria, kad nemažai priklauso ir nuo valstybės požiūrio į animaciją bei jos kūrėjus. Deja, kol kas valstybė nuo jų atsiriboja tylos siena.

Optimizmo nestingančiam vaikinui valdžios atstovų abejingumas nekelia minčių apie emigraciją. „Ir kas, kad Kultūros ministerija atmetė filmo apie S. Darių ir S. Girėną projektą, –šypteli animatorius. – Nenorite, nereikia. Aš jį ir taip sukursiu. Dėl Lietuvos, dėl žiūrovų. Nersiu į komerciją, bet padarysiu savo.“

Lietuviai irgi gali!

Pasak talentingo menininko, tikėjimas žingsnis po žingsnio jį artina prie svajonės įgyvendinimo. Nors M. Valkevičius neslepia, kad komercinė veikla, kuria verčiasi jo įkurta animacijos studija, atima daug laiko, bet vaikinas didžiuojasi, kad sugeba išgyventi iš profesijos, kurią daugelis laiko nerimta.

Darbą ir hobį suderinęs vaikinas svajoja aplankyti Holivudą, pasaulio kino sostinę. Atrodo, kad ir ši svajonė netrukus išsipildys. Kartu su drauge, kuri talkina studijoje, jaunasis animatorius šių metų vasarą planuoja aplankyti Los Andželą. Kaip pats sako, tai bus ne tik paprastas pasisvečiavimas, bet ir apsižvalgymas.

„Per pastarąjį dešimtmetį animacijos kūrimo procesas iš esmės pasikeitė. Tradicinius animatoriaus darbo įrankius – pieštuką ir popieriaus lapą – pakeitė naujausios technologijos ir smarkiai sutrumpino kūrimo laiką. Tad norisi iš arti susipažinti su šiuolaikinėmis priemonėmis, gamybos virtuve“, – sako M. Valkevičius.

Pašnekovas neabejoja, kad animacijos žanras Lietuvoje ne tik populiarės, bet ir skatins kurti gabius kūrėjus. „Greitas kompiuteris, keli papildomi priedai ir profesionali, atsidavusi darbui komanda – štai ko šiais laikais reikia norint sukurti gerą filmą. Lietuvoje turime ir to, ir to, tad lietuvių proveržis į pasaulio animacijos pasaulį ne tik įmanomas, bet ir realus. Lietuvos vardas tikrai bus girdimas“, – įsitikinęs jaunasis kūrėjas.

Meinardas internete