Irena Marozienė – viena pirmųjų nepriklausomos Lietuvos verslininkių. Moteris išbandė įvairias verslo rūšis, tačiau mieliausia jai valdyti maitinimo įstaigas. Kaip sekėsi šis verslas prieš 20 metų, kai net duoną reikėdavo pirkti „už talonus“, ir kokia padėtis dabar, kalbamės su pašnekove.

– Papasakokite apie turimas ir turėtas verslo įmones. Kada buvo sunkiau – seniau ar dabar?

– Kadaise su buvusiu vyru turėjome ne vieną restoraną, šviestuvų salonų, stomatologijos kliniką. Šiuo metu su dukra valdome tik Amatininkų užeigą – tai, galima sakyti, jau mano pensija. Į verslo pasaulį įsisukome 1990 metais. Sovietiniais laikais pirmos legalios verslo rūšys buvo tik lipdukų spausdinimas ir maitinimo įstaigų valdymas. Taigi buvome vieni pirmųjų, kurie Lietuvoje pradėjo legalų verslą. Iš pradžių Gedimino kalno papėdėje turėjome kavinę „Geležinis vilkas“. Joje tuo metu buvo keturi staliukai ir pirma Vilniuje lauko terasa. Vėliau atidarėme antrą „Geležinį vilką“ Šiuolaikinio meno centre, dar kiek vėliau – trečią Lukiškių gatvėje. Paskui įsigijome vieną seniausių Vilniuje barų – Amatininkų užeigą.

Jeigu man dabar reikėtų pradėti verslą, būtų kur kas paprasčiau nei tuomet. Pirmiesiems visada sunkiau, o kai jau gali pamatyti pasaulio, susipažinti su užsienio patirtimi, daug lengviau. Kaip atrodo kavinės ir restoranai, mes mokėmės tik iš kino filmų. Be to, nebūdavo kur įsigyti reikiamos įrangos, maisto. Prisimenu, negalėjome net normalių puodelių nusipirkti – viešojo maitinimo įstaigose žmonės kavą gerdavo iš stiklainių nuo grietinės. Labai sunku būdavo gauti maisto produktų – daug ką įsigyti reikėdavo „už talonus“, ieškodavome pažįstamų, ryšių. Kavos važiuodavome pirkti traukiniu į Maskvą.

Džiugu, kad turėjome didelį būrį nuolatinių klientų. Jie taip pat nebuvo matę pasaulio, taigi įsivaizdavo, kad viskas taip ir turi atrodyti restorane. Ne visi suprato, kad daug ko tiesiog negalėjome gauti…

Per tiek metų verslo pasaulyje niekuomet nedirbau nuostolingai, nes visada atsargiai skaičiuodavau. Pavyzdžiui, jeigu imdavau 10 000 litų paskolą, tai skaičiuodavau, ar galėsiu ją atiduoti uždirbdama 5 000. Tik tada rizikuodavau.

– Kaip sugalvojote pradėti nuosavą verslą, juk turėjote valdišką darbą?

– Kad ir kaip būtų keista, turėjau tikrai gerą valdišką darbą, o mano atlyginimas siekė net 500 rublių. Tais laikais ir 130 rublių alga jau buvo didelė. Vis dėlto buvome jauni, be galo energingi, troškome užsidirbti ir gerai gyventi – tai labiausiai ir skatino. Pradžioje derinau valdišką darbą ir verslą, tačiau vėliau darbo atsisakiau. Būdavo akimirkų, kai gailėdavausi įsisukusi į verslo pasaulį, nes tai atima daug jėgų. Kitas žmogus atidirba, grįžta namo ir jo galva tuščia… O mūsų galva niekuomet nebūna tuščia. Turėdamas verslo įmonę visiškai atsipalaiduoti negali – per daug didelė atsakomybė.

– Ar nuo jaunystės buvote versli? Kada uždirbote pirmuosius pinigus?

– Mūsų šeimoje buvo labai stiprus auk­lėjimas. Mes sunkiai dirbome nuo mažų dienų: ir kolūkio laukuose, ir kaime, kuriame gyveno močiutė. Vėliau išmokau megzti, tad sumaniau, kad galiu savo mezginius parduoti. Būdama 21 metų netgi savo vestuvių antros dienos suknelę vąšeliu nusinėriau, o vėliau už nemažą sumą pardaviau. Buvo laikas, kai tiek mezgiau, kad savo megztinius net plačiajai Rusijai pardavinėjau. Klientų susirasdavau per pažįstamus. Jau seniai esu mezgusi ir nežinau, ar dabar sugebėčiau.

– Kaip manote, kokių savybių reikia žmogui, norinčiam pradėti verslą?

– Reikia dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti. Ir svarbiausia – gerai dirbti galva. O kai dažnai miegi tik keturias valandas per parą, tai ir sveikatos reikia turėti. Verslininku netampama, juo gimstama. Ne kiekvienas gali tapti įmonės direktoriumi, kaip ir geru virėju, padavėju ar žurnalistu.

Kai iš kavinukės pradėjome gauti pelno, pinigus vėl investavome į ją. Kai draugai važiuodavo atostogauti, mes to sau neleisdavome. Kai jie pirko namams muzikos ar vaizdo aparatūrą, mes pirkome kavinei. Ir tik po daugybės metų ji atsirado mūsų namuose. Pinigus, kuriuos uždirbi, privalai vėl mesti į verslą. Pasilikti reikia tik tiek, kad patenkintum minimalius poreikius.