„Atvažiavę klientai iš užsienio dažnai nusistebi: „Oh, such a young boys“, – juokiasi 23-ejų Justas Sinkevičius ir Edvinas Zelionka, kurių Varėnoje įsikūrusi įmonė „Edjusta“ jau kelinti metai gamina japoniškus kubilus-pirtis. Jaunatviškas entuziazmas ir disciplina per labai trumpą laiką padėjo jiems pasiekti puikius rezultatus.

Su verslininkais susitikau jų dabar jau nuosavose 3 000 kv. m patalpose, kuriose dauguma baldų yra savos gamybos. Klausant vaikinų istorijos labiausiai stebina du dalykai: jų darbštumas ir jo atnešti rezultatai.

Justas ir Edvinas pirmą kartą susitiko studijuodami – tiesiog atsidūrė tame pačiame draugų būryje. Vis dėlto apie verslą mąstyti vaikinai pradėjo gal tik trečiame kurse. Tada Edvinas dar gyveno Molėtuose, bet kalbėdamiesi telefonu jie jau kūrė bendrus planus ir svarstė, ką sugalvoti.

Idėja kalti kubilus kilo tarsi netyčia. Edvinas atsikraustė į Varėną su mintimi, kad jie gamins vadinamuosius europadėklus. Draugai jau ieškojo patalpų, domėjosi medienos kainomis, bet apie kubilų verslą net nesusimąstydavo. Šia kryptimi juos, galima sakyti, pastūmėjo atsitiktinumas.

„Aš visada labai norėjau kubilo. Mano tėtis irgi susidomėjo šia mintimi, tad nutarėme jį pasidaryti. Be jokių minčių, kad iš to gali kas nors išeiti. Mes jį ir pasidarėme. Aišku, pirmas blynas buvo prisvilęs. Tame kubile mes pabuvome gal tik du ar tris kartus. Vieną dieną pas mus viešėjo žmogus, užsiimantis medienos verslu. Su Edvinu jo klausinėjome apie tuos padėklus, rodome savo skaičiavimus, o jis parodo ranka į savadarbį kubilą ir sako: „Vyrai, ne čia pinigai, o ten.“ Tad nusprendėme pabandyti“, – pasakojo Justas.

Pirmą kubilą vaikinai gamino Justo namo rūsyje. Darbas užtruko daugiau nei dvi savaites. Jie net gerai nežinojo, kaip reikia jį daryti. „Logiškai mąstant, reikėjo nusipirkti kubilą, jį išardyti ir tada bandyti, bet tam tiesiog neturėjome pinigų. O kad kas mus būtų tada nufilmavęs ar nufotografavęs… Neturėjome jokių staklių, kiekvieną detalę darėme rankomis“, – prisiminė Justas.

Kad ir pagamintas per didelius vargus, pirmas kubilas iki šiol verslininkų atmintyje išlieka kaip pats mieliausias. Baigę darbą jie į internetą, laikraščius pridėjo skelbimų, draugų padedami padarė skrajučių ir išmėtė jas į geriau atrodančių namų pašto dėžutes. Teko šiek tiek ir pameluoti – skelbimuose gyrėsi dešimties metų gamybos patirtimi.

„Dar to pirmo kubilo nepardavę išsinuomojome 35 kv. m garažiuką, kuris turėjo tapti mūsų gamybos baze. Vos persikrausčius į tas patalpas po kelių dienų atsirado ir pirkėjas tam pirmam kubilui. Prieš atvažiuojant pirkėjui mašinoje greitai nusirengėme darbinius drabužius, nes nenorėjome išsiduoti, kad patys čia viską ir darome. Norėjome pademonstruoti, kad ir tokie jaunuoliai gali pagaminti kokybišką daiktą“, – pasakojo Edvinas. Pirmą sandorį sudarę vaikinai buvo tokie laimingi, kad išsyk pradėjo kurti interneto svetainę. Tik nuvežę pirmą kubilą, po kelių dienų jie gavo užsakymą pagaminti dar du. Nespėjus pagaminti jų atsirado dar vienas pirkėjas. Taip prasidėjo nenutrūkstama grandinė, kuri tęsiasi iki šiol. Labai greitai pavyko gauti kelis užsakymus iš Norvegijos, tad jaunuoliai nusprendė steigti įmonę.

Pirmuosius metus kubilus vaikinai kalė patys. Dirbdavo dienomis ir naktimis. „Dar dirbdami garaže nusamdėme trečią darbuotoją. Tačiau patys dirbdavome nuo kokių devynių valandų ryto iki trečios ar ketvirtos nakties. Kol pradėdavo vaidentis. Visada turėjome daugiau užsakymų nei galėjome padaryti dirbdami normaliu grafiku, tad tekdavo triūsti gerokai ilgiau. Pirmą kubilą darėme mėnesį, antrą ir trečią – po savaitę, o vėliau jau padarydavome du ar tris per savaitę“, – prisiminė Edvinas.

Netrukus garaže pradėjo trūkti vietos – tiesiog netilpo produkcija. Verslininkai susirado 200 kv. m patalpas ir tęsė darbus. „Pirmą pusmetį gyvenimo praktiškai neturėjome. Nebuvo laiko jokiems draugams ar pramogoms. Naktį grįždavai namo, nusiprausdavai dulkes, griūdavai į lovą, pamiegodavai kelias valandas ir vėl į darbą. Sunku buvo tik fiziškai. Iš tikrųjų labai džiaugėmės, kad kažkas vyksta, kad turime darbo. Be to, tikėjome, palaikėme vienas kitą. Daug kas sakė, kad nieko nebus, bet mes žiūrėjome kitaip, sakydavome, kad mums pasiseks. Iš tų laikų prisiminimai tik geri. Būdavo pagundų, bet žinojome, kad turime užsakymą, ir stengdavomės į viską žiūrėti atsakingai. Iš pradžių dažnai šiek tiek vėluodavome, bet entuziazmas buvo beprotiškai didelis“, – pasakojo Justas.

Verslininkai pripažįsta, kad pradžioje baisiausia prarasti pinigus, kuriuos investuoji. Jie patys pardavė beveik viską, ką turėjo, bet stengėsi nepasiduoti nerimui ir galvoti, kad viskas eis tik geryn. Gal padėjo ir tai, kad nuo mokyklos laikų abu buvo aktyvūs, nesidrovėdavo reikšti nuomonės, nebijodavo didesnės auditorijos. Todėl ir nuėję į banką nepuolė raudonuoti, o pasitikėjo savimi. Edvinas džiaugiasi, kad sunkus darbas atsiperka. „O juk iš tikrųjų pirmą pusmetį mes saulę matydavome tik pro durų plyšį ir dulkėtus langus. Buvo smagu, kai vyresni žmonės žavėdavosi, kaip sunkiai mes dirbame. Džiaugiamės, kad iš tų dulkinų vaikų, iš kurių daug kas juokėsi, šis tas išaugo“, – sakė jis.

Dabar kubilų patiems kalti jau nereikia ir laikas, kai juos sapnuodavo naktimis, praėjo. Vis dėlto savo kailiu sukaupta patirtis stipriai praverčia. Abu vaikinai puikiai išmano šio darbo specifiką, žino, kas ir kaip, todėl juokiasi, kad darbuotojų padarytą broką gali pastebėti iš dešimties metrų.

Ką jaunieji verslininkai patartų norintiems sekti jų pėdomis? Pasak Edvino, svarbiausia yra atkaklumas, tikėjimas, disciplina ir noras dirbti: „Svarbu turėti idėją ir laikytis jos, nesimėtyti. Dažnai būna, kad kas nors pradeda verslą, investuoja pinigų, bet po poros mėnesių viską meta. Nevalia taip elgtis. Reikia nuolat galvoti, ką būtų galima patobulinti. Nereikia grįžus gultis į lovą, ir tiek. Mes nuolat ieškodavome informacijos, žiūrėdavome, ką veikia mūsų konkurentai, nuolat galvodavome, ką daryti, kad augtume kaip verslininkai.“