Alytaus rajone gyvenanti Ieva Marcinonienė įkūrė prekės ženklą „Skonių giraitė“, o sėkmingai gaminami ir parduodami veganiški desertai sulaukė pripažinimo. Šis prekių ženklas sukurtas pavasarį, kai Lietuvoje buvo įvestas karantinas, tačiau tai veiklos nesustabdė. Netgi priešingai – patvirtintas verslo pradžios projektas leis plėstis toliau.

Norėjo dirbti sau

„Tai nebuvo ilgai gvildenta idėja, kurtas detalus planas, kaip pradėti verslą. Tiesą sakant, girdėti žodį „verslas“ iš savo lūpų labai keista, nes su verslu niekada nesu turėjusi reikalų. Atrodo, kad verslininkas turėtų būti labai sumanus, daug žinantis, gerai strateguojantis žmogus. Pavasarį tiesiog atsidaviau tėkmei ir šiek tiek anksčiau gimusiai minčiai, kad labai noriu kažką sukurti, gaminti ir duoti kitiems. Pirmas malonus potyris duoti kažką kitam žmogui buvo dar vaikystėje. Mama pastatė mane prie kelio pardavinėti mūsų pačių augintų braškių. Ir man toks darbas taip patiko!“ – prisimena I. Marcinonienė.

Moterį žavėjo sėkmės istorijos, nors labai skeptiškai galvojo apie savo galimybes kažką sukurti ir pasiūlyti kitiems. Buvo sunku suprasti, kuri veikla labiausiai patiktų ir sulauktų pripažinimo. I. Marcinonienė neturėjo daug darbo patirties, nes po studijų iš karto tapo mama, o vėliau – jau dviejų mergaičių mama. Bet augindama jas suprato, kad dirbti kažkam kitam nenori.

Karantinas privertė sugrįžti

Jei ne dukros, moteris galbūt ir nebūtų susidomėjusi sveika mityba ir veganiškais desertais: „Viena dukra ilgai turėjo alergijų, pati negalėjau vartoti pieno produktų. Vienoje moterų stovykloje paragautas augalinis desertas iš riešutų mane užbūrė. Nuo to laiko aš svajojau ir pati išmokti tokius gaminti. Iš pradžių įsigijau reikiamą įrangą – tam skirtus trintuvus, tuomet šiek tiek pasiklausiau augalinių desertų paskaitų, kurios dar labiau įkvėpė gaminti būtent augalinius desertus. Tai tiko man, šeimai, artimieji įvertino puikiai. Metų pradžioje pagaminau pirmuosius desertus žmogui, kuris mano mieste ieškojo būtent tokių, ir štai tada supratau, kad jų gamyba galėtų būti ta veikla, kuri leistų man dirbti iš namų, pačiai nustatyti savo darbo valandas ir, svarbiausia, teiktų man malonumą.“

Praėjusį rudenį pašnekovė pradėjo mokytis masažo specialybės, o dar šių metų vasarį netikėtai jos planuose ėmė šmėžuoti ir augalinių desertų gamyba. Viskas įvyko pačiu laiku, nes, prasidėjus karantinui, į studijas vykti nereikėjo, todėl atsirado daugiau laiko gaminti desertams: „Kovą susikūriau „Facebook“ paskyrą. Vasarą sulaukiau kvietimo dalyvauti festivalyje „Zero Waste“ ir tai buvo stipri paskata nuspręsti, kiek rimta tai bus, kiek daug aš savęs investuosiu. Suvokusi, kad pagal prigimtį turiu naudotis kvietimais, ryžausi avantiūrai ir gana greitai bei lengvai pasiruošiau keliauti į savo pirmąjį festivalį, kurio metu patyriau maloniai stiprių emocijų ir iš šalies pasižiūrėjau į tai, kas jau buvo padaryta. Nuoširdžiai sakiau sau ir kitiems, kad nesuprantu, kaip tai įvyko. Atrodo, buvo mintis, buvo noras ir viskas taip įsibėgėjo, kad man sunku patikėti.“

Pasiryžo plėsti veiklą

Įdomu tai, kad „Skonių giraitės“ pavadinimą I. Marcinonienei padėjo sukurti surengta draugių apklausa. Pašnekovė norėjo, kad pavadinime būtų žodis „skonis“, nes būtent tai yra stipriausia išraiška ir netgi malonumas, kalbant apie maistą. Antrąjį žodį „giraitė“ pasiūlė artima draugė. Šis žodis moteriai sukėlė sąsajų su natūralumu, kas jai yra labai svarbu ir gyvenime, ir darbinėje veikloje.

Pirmieji veiklos mėnesiai pašnekovei bėgo sparčiai, nes reikėjo ruoštis prekybai, viskas buvo nauja, bet kartu įdomu: „Esu dėkinga tiems žmonėms, kurie mane ir pakvietė dalyvauti festivalyje, mugėse, nes, neturint konkrečių užmojų, nemanau, kad būtų taip pasisekę. Sakau „sekėsi“, nes ten, kur prekiavau, žmonės buvo susidomėję mano siūlomu produktu, jie džiaugėsi, ragino ir motyvavo tęsti. Todėl ir ryžausi pasinaudoti parama bei susikurti sau darbo vietą. Neturėjau jokios patirties šioje srityje, negalėjau su niekuo palyginti, todėl man atrodė, kad sekėsi. Taip pat žinučių užklausas, užsakymus padidino užsakyta reklama „Facebook“, kuriame ir įvyksta bene didžioji dalis užsakymų. Be to, prie veiklos gerovės prisidėjo vienas žmogus, kuris mano užsakymus vis nuveža į Vilnių ir Kauną.“

Pašnekovė svarstė, jog „Skonių giraitės“ pasisekimą galbūt lėmė ir faktas, kad dabar žmonės ieško sveikesnių saldumynų alternatyvų. Juk cukraus negalintys vartoti asmenys irgi nori save palepinti. Augalinės kilmės desertai kaip alternatyva tradiciniams desertams Lietuvoje dar tik populiarėja, todėl kai kuriuose miestuose nėra jų pasiūlos. Tai yra dar viena priežastis, kodėl klientai susidomėjo moters gaminamais desertais.

„Prieš porą metų ieškojau, kas pagamintų augalinį ar veganišką tortą Alytuje ir, deja, neradau. Šis faktas taip pat mane paskatino toliau daryti, ką pradėjau. Dar vasarą, rudens pradžioje iškilo dilema, kuri nedavė man ramybės: ar imti valstybės teikiamą paramą verslo pradžiai ir vystyti šią veiklą, ar galbūt toliau mažais kiekiais gaminti savo namų virtuvėje. Kadangi man joje tikrai maža vietos, o pradėta veikla teikia džiaugsmą, pasirinkau ryžtingą sprendimą. Dabar nekantriai laukiu, kol bus baigtas mano naujosios virtuvės patalpų remontas. Rudenį buvo patvirtintas projektas verslo pradžiai, gavau lėšų ir nusprendžiau už jas įsirengti sau patogią gamybinę patalpą, nusipirkti automobilį, kad ir toliau būtų malonu dirbti“, – entuziastingai pasakoja „Skonių giraitės“ įkūrėja.

Siūlo nelyginti savęs su kitais

Ko pašnekovė palinkėtų tiems, kurie svajoja dirbti sau, tačiau nežino, nuo ko pradėti? „Norint paleisti savo galbūt tylinčią svajonę ar norą, manau, svarbu pažinti save, įsiklausyti. Tuomet peržvelgti norą per savo vertybių sistemą, ar tai tikrai yra, ko trokšti pats, ar tai kieno nors neprimesta mintis, ar širdis tam pritaria, ar ne. Vėliau pasibandyti numatomą veiklą, pajusti, ar darai dėl to, kad reikia, ar dėl to, kad nori. Na, ir jeigu visa širdimi to nori, nors kūnas gali kalbėti ir priešingai (aš pati ilgai neapsisprendžiau, kėliau sau klausimus, įvairias situacijas, nes tikrai sulaukiau patarimų nedaryti, gerai pagalvoti. Įdomiausia, kad tai kalbėjo artimiausi žmonės), tuomet reikia tik pasitikėti savimi (žinau, tai gali tapti nelengvu iššūkiu), pasitikėti aplinka, Visata, daugiau ieškoti palaikymo nei neigimų“, – pataria I. Marcinonienė.