Šviežių makaronų fabrikėlį pastapasta.lt Vilniuje atidariusi Oksana Rokaševič (30 m.) prisipažįsta, kad vaikystėje buvo patrakusi it berniukas. Verslininke tapusi ir savo svajonę įgyvendinusi moteris teigia, kad nieko nėra neįmanomo!

Esu iš Klaipėdos. Mano mama – profesionali virėja, o tėtis – jūreivis. Vaikystėje buvau labai aktyvus vaikas, gana atletiška, sportiška, domėjausi futbolu. Nors tėvai bandė iš manęs daryti mergaitę, visi mano draugai buvo berniukai, tad smėlio dėžėje mažai laiko praleisdavau, visą energiją nukreipdavau į aktyvius žaidimus.

Mūsų šeima visada mėgo pavalgyti. Kai su seserimi svajodavome apie papildomą veiklą, ji visuomet būdavo susijusi su maistu. Pamenu, būdama aštuonių ar dešimties metų svajojau apie asmeninius saldainius ir paišiau jiems logotipą…

Tėvai leido eksperimentuoti. Žinoma, buvo ir draudžiamų dalykų, tačiau nuo mažens su seserimi buvome auklėjamos, kad kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi. Be to, jie tikėjo, kad vaikai turi praaugti tėvus.

Iš tiesų tai gana sudėtinga, nes mūsų šeima yra itin turtinga. Turtinga ne finansine, o poros darnos, šeimos harmonijos, tarpusavio santykių prasme. Visa tai matydamos supratome, kad kartelė pakelta gana aukštai, tačiau taip mums buvo įskiepytas troškimas veikti.

Mokslus baigiau Kūno kultūros akademijoje Kaune, turėjau tapti lengvosios atletikos trenere. Pasirinkau šią sritį, nes paskutinėse klasėse demonstravau gana neblogus rezultatus, save mačiau kaip sportuojantį žmogų, tačiau ne visai kaip trenerę. Po kelių kursų supratau, kad neturiu pedagogo gyslelės. Mokydamasi pradėjau dirbti smulkius darbelius, pradedant lankstinukų dalijimu, baigiant asistavimu ir pagalba renginių organizatoriams.

Baigdama akademiją jau dirbau projektų vadovo asistente reklamos agentūroje. Kūryba man visuomet buvo įdomi, tačiau ne menine, o vertės kūrimo prasme. Pradėjau intensyviau domėtis rinkodara, tad papildomai baigiau verslo administravimo studijas, aktyviai lankiau įvairius kursus.

Pagrindinis momentas, kuris privertė susimąstyti, buvo darbo netektis. Man toje darbovietėje patiko ir aplinka, ir darbo pobūdis, ir atlyginimas, ir kolektyvas, ir karjeros galimybės, tačiau taip nutiko, kad 2009 metais bankrutavome. Tuomet jaučiausi keistai, dažnai daug kam sakau pavyzdį: po daugybės kartu nugyventų metų tu ką tik išsiskyrei su vyru, tačiau privalai per valandą susirasti kitą ir jį pamilti. Taip nutiko ir man, tik su darbu. Kadangi darbo netekau staiga, teko ieškoti alternatyvos. Ėjau į darbo pokalbius, tačiau ne iš noro, o iš reikalo, matyt, tokią energetiką ir darbdaviams skleidžiau – taip, atėjau pas jus, bet nežinau, ar to noriu. Supratau, kad esant tokiam vidiniam pasipriešinimui reikia pamąstyti, ko iš tikrųjų noriu, ko troškau vaikystėje.

Taigi pradėjau gryninti svajones. Imtis verslo nusprendžiau apsvarsčiusi visus minusus ir pliusus. Netgi suvokdama, kad gali nepasisekti, mačiau daugiau pranašumų bei milžinišką patyrimą.

Kodėl makaronai? Šiuo produktu susižavėjau neatsitiktinai. Mano teta dirbo džiovintų makaronų fabrike. Mane, trylikametę, ji vasarą pasiimdavo į gamybos cechą. Būdavo beprotiškai smalsu, teta parodydavo, kiek, ko ir kur suberti, ir palikdavo stebėti, kaip iš mašinos krisdavo maži makaronai.

Lietuvoje džiovinti makaronai populiarūs nuo tarybinių laikų, kai jų būdavo galima nusipirkti didesnį kiekį ir laikyti net kelerius metus, mat nesuges. Tai labai patogus ir sąlyginai nebrangus produktas.

Vis dėlto šiuo metu situacija kinta: mes norime ir galime gauti šviežių produktų, nekaupiame jų juodai dienai, nes pasiūla yra ypač didelė. Tiesa, jeigu žiūrėtume per italų prizmę, makaronai yra tik viena vadinamosios pastos rūšių. Lietuvoje visą pastą mes vadiname makaronais nuo tarybinių laikų, kai į Lietuvą atveždavo tokių užapvalintų vamzdelių, kurių pavadinimas buvo „Makaroni“.

Vaizdžiau aiškinant, situacija kaip su sauskelnėmis, mat jas vadina pampersais – vieno prekių ženklo vardu. Taigi visa prekių grupė, tai yra pasta, taip ir liko pavadinta makaronais.

Nuo idėjos iškristalizavimo iki parašo ant paskolos lapo užtrukau metus. Sunkumai? Žinote, sunkiausia tai, ko nežinai. Verslui įsivažiuoti šiek tiek trukdo ir pososvietinis mentalitetas. Anksčiau nebuvo „padaryk kuo geriau ir už tai tau bus atlyginta“, dažniausiai išsišokėliams būdavo trenkiama per galvą ir pasodinama atgal į vietą. Dabartinis jaunimas, 25–30 metų, yra tiksinčios energijos bombos, jie mato galimybių ir nori visko daug, todėl tarp šių kartų nevyksta sklandus dialogas. Aišku, verslo pasaulyje rizikos yra ir dabar, ne tik pačioje pradžioje, bet man įdomu. Rinkos tyrimai rodo, kad „fresh pasta“ (šviežia pasta) labai populiarėja Europoje.

Tikiu, kad šios tendencijos atkeliauja ir į Lietuvą. Be to, pradėjusi savo verslą supratau, kad viskas yra įmanoma!