Vilnietė Žana Penkauskienė (37) praėjusių metų liepą atidarė šunų mokyklą ir reabilitacijos centrą jautrios sielos šunims „DogPunk“.  Jis tarsi pirmojo verslo – šunų ėdalo e. parduotuvės – tęsinys.

Ieškojo pagalbos alergiškam šuniui

Pasak pašnekovės, kuri visą gyvenimą myli šunis (nuo 11 metų šeimoje apsigyveno pirmas vokiečių bokserių veislės šuo), suvokimas, kad jautriam, alergiškam šuniui pirmoji pagalba yra sveikas ir subalansuotas maistas, kuris leidžia kasdien džiaugtis geresne keturkojo savijauta bei sutaupyti gydymo išlaidų, buvo varomoji jėga pradėti judėti nuosavo verslo plėtojimo keliu.

„Mes visada rinkomės tai, ką laikėme geriausiu maistu savo augintinei, tačiau sąvoka „geriausia“ yra labai subjektyvi ir priklauso tik nuo įsigilinimo, žinių, daugybės perskaitytų knygų. Patyrėme, kad nešališkų konsultacijų ir patarimų surasti sunku, nes dar nemažai veterinarų renkasi atstovauti tiems prekių ženklams, iš kurių grąža didžiausia. Visi žinome atvejų, kai netinkamai parinktas ėdalas ir augintinio reakcija į jį gali kaipmat nubraukti ilgo ir brangaus gydymo rezultatus“, – patirtimi dalijasi Ž. Penkauskienė, po ilgų ieškojimų atradusi tai, kas geriausiai tinka jos augintinei. Kiek vėliau atėjo mintis, kad tokių žmonių yra ir daugiau. Vadinasi, galima pasidalinti viskuo, ką sužinojo. 

Pirmiausia tai socialinis projektas

Lietuvos kinologų draugijos dresuotoja, „DogPunk“ mokyklos įkūrėja Ž. Penkauskienė, vidurinę mokyklą baigusi Rusijoje, o vėliau – ir ekonomikos mokslų magistro studijas, sako, kad jai tai pirmiausia socialinis, o tik po to verslo projektas, kviečiantis jungtis visus, kurie nori pasidalyti savo augintinių išgyvenimais ir jais pasirūpinti geriausiai. 

Prieš penkerius metus su vyru atidariusi šunų ėdalo iš Vokietijos pardavimo įmonę, verslininkė vėliau dėl savo šuns baimės žmonėms ir miestui panoro surasti tinkamą šunų trenerį. „Nemažai kur buvau, daug ieškojau, bet sunkiai radau pagalbą. Taip susiklostė, kad likau pas tą trenerę mokytis ir dirbti šunų trenerės asistente. Vėliau tapau dresuotoja“, – apie nueitą kelią iki profesionalios šunų dresuotojos pasakoja pašnekovė. Ji patikina, kad supratimas apie šunis ir pagarba augintiniams Lietuvoje tik auga.

„Daug kas mano, kad šuo – tai interjero dalis, kad jam nereikia eiti į mokyklą, nes namie išmoko sėdėti ir gulėti. Aš geriau save vadinčiau ne dresuotoja, o „komunikacijos tarp šunų ir jų šeimininkų padėjėja“, nes dažniausiai kalbu apie tai, kaip bendrauti su šunimis, kad greičiau atsirastų ryšys ir meilė šeimininkams. Ir jeigu šuo ne tik namie gražiai elgiasi, bet ir mieste, mes jį visur imame kartu. Ir šuo labai laimingas, ir jo šeimininkai. Kasdien sprendžiu daug įvairių šunų šeimininkų problemų. Jei kas įsivaizduoja, kad taps dresuotoju ir dirbs tik su šunimis, klysta. Tai darbas mokyti ne tik šunis, bet ir jų šeimininkus: rasti kontaktą su jais abiem ir padaryti taip, kad šeimininkui pavyktų išspręsti kilusias problemas“, – sako dresuotoja Žana.

Palaiko patenkinti klientai

Paskelbusi, kad Žvėryno rajone atidarė šunų mokyklą ir nuo šiol ten dirba, moteris sulaukė daug palaikančių žinučių iš klientų. Daug kas apsidžiaugė dėl tokio sprendimo, kiti tiesiog skambino palinkėti sėkmės. Šunų mokyklos savininkė atvirai sako, kad konkurencijos šioje veikloje daug, o šunų treneriui svarbiausia nuolatos tobulėti, lankyti įvairius seminarus, važinėti į užsienį semtis naujų žinių, trumpai tariant – visada mokytis.

Iš pradžių Ž. Penkauskienė mokykloje dirbo viena, o dabar džiaugiasi subūrusi puikų kolektyvą, tapusį kaip šeima. Trys jaunesniosios trenerės dirba Vilniuje, viena mokyklos trenerė – Panevėžio skyriuje. Taip pat veikia mokyklos interneto svetainė www. mokyksuni.lt.

„Į verslą investuota labai daug laiko ir lėšų, ar atsipirks – negalvojau, nes tai yra mano hobis ir gyvenimo pašaukimas“, – sako idėjos pirmyn vedama pašnekovė, per karantiną patyrusi išbandymų, nes tuomet nebuvo leidžiama dirbti. „Nemažai šunų, laukiančių susitikimo, per tą laiką stipriai regresavo, ypač pablogėjo jų elgesys. Kai lauke leido vesti pamokas, turėjau labai daug darbo. Daugeliui šunų paūmėjo išsiskyrimo nerimo problema, kai šeimininkai visą karantino laikotarpį dirbo namuose, o po karantino viskas pasikeitė ir šunys namuose likdavo vienui vieni“, – sunkius darbo atvejus pamini šunų dresuotoja.

Reikia skaičiuoti ir turėti pašaukimą

Norintiesiems turėti tokį verslą, Ž. Penkauskienės nuomone, pirmiausia reikia turėti daug laiko ir noro mokytis. Gerai išmokti dresuotojo amato nėra greitas dalykas. Turi praeiti ne mažiau nei vieni mokslo metai po profesionalo sparnu. Finansų pradžioje reikia nedaug. Vėliau dresuotojas turi nuspręsti, ar jis dirbs lauke, ar reikia patalpų. Nuo noro dirbti komfortiškai priklauso ir išlaidos.

Pradedantiesiems savo verslą ar projektą, Ž. Penkauskienės įsitikinimu, privalu skaičiuoti ir nuspręsti, ar verta. „Nepatarčiau kurti verslo dėl pinigų. Jums turi labai patikti veikla, kuria užsiimate. Jei jus „veža“ tai, ką darote, jei tai jūsų hobis ir pašaukimas, jei neįsivaizduojate savęs be tokios veiklos, drąsiai pradėkite. Jums būtinai pasiseks.“