Kas gi nemėgsta picos? Visi mėgsta. Tik rasti tikrai geros picos ne visada paprasta. Juk šis itališkas patiekalas iš tikrųjų turi būti kepamas malkomis kūrenamoje krosnyje, prižiūrimas su juvelyrišku preciziškumu. Sauliaus Andruškevičiaus įkurtame restorane „Basilico“ pica kepama būtent taip. Čia dieną naktį kūrenama molinė krosnis.

Verslininkas teigia, kad turėti nuosavą itališko maisto restoraną buvo jo vaikystės svajonė. Kodėl? Nežinia. Svojonės juk gimsta tarsi savaime. „Ar jūs pasirinkote savo vaikystės svajonę? Kodėl nusprendi, kad, tarkim, būsi kosmonautas? Čia tiesiog buvo mano svajonė – turėti itališką restoraną. Kai paaugau, pradėjau domėtis atitinkamais dalykais“, – sakė S. Andruškevičius.

Jis pats net du dešimtmečius gyveno užsienyje. Iki šiol Jungtinėje Karalystėje užsiima nekilnojamojo turto nuomos verslu ir į Lietuvą grįžo tik praeitą pavasarį. Į pagalbą pasikvietęs pusseserę Ingą, jis pradėjo kurti naują verslą.

„Grįžus į Lietuvą reikėjo ką nors daryti, užsiimti kokiu nors verslu. Mano puseserė Inga dirbusi ir picerijoje, ir restorane. Pamaniau, kad ji daug ką sugeba ir gali padėti, turi patirties“, – pasakojo S. Andruškevičius.

Įdomu, kad Italijoje S. Andruškevičius apsilankė tik įkūręs savo restoraną, o ir galvoje turėtas paveikslas su realybe nelabai sutapo. „Restoraną įkūriau nė karto nebuvęs Italijoje. Kai nuvykau ten, nusivyliau. Mano restorane kokybė yra geresnė nei ten. Papuoliau į tuos restoranus, kuriuose lankosi turistai. Kokybė prasta, aptarnavimo lygis pats žemiausias. Esu daug keliavęs po pasaulį, bet tokio prasto aptarnavimo nebuvau matęs. Tačiau draugai sako, kad tik vienas iš dvidešimties restoranų yra skirtas italams ir ten maistas tikrai aukštos kokybės“, – kalbėjo jis.

„Basilico“ pirmiausia stengiasi išsiskirti kokybe. Gal todėl tik atidarius viešojo maitinimo įstaigą nebuvo didelės reklamos kampanijos. Laikytasi požiūrio, kad geriausia reklama – kokybiškas maistas.

„Stiprios reklamos kampanijos mes nedarėme. Orientavomės į tai, kad kiekvienu atėjusiuoju būtų pasirūpinta ir po to jis apie tai papasakotų draugams. Jau turime ir nuolatinių klientų, kurie ateina tiek dienos pietų, tiek vakare atsiveda šeimą. Norimw išsiskirti iš pilkos masės. Tai žmonėms jau atsibodę. Jie nori naujovių, išskirtinumo. Mes – gal net skirtingai nei daugelis – konkurentų nei vertiname, nei nevertiname. Dirbame savo darbą. Negalime jų kritikuoti – kiekvienas dirba taip, kaip nori. Saulius dirba labai tinkama linkme. Jis nori nustebinti kiekvieną svečią. Tiek nemokamu desertu, tiek patiekiamais šviežiais bazilikais“, – sakė I. Andruškevičiūtė.

Jos pusbrolio įsitikinimu, tik išskirtinumas gali būti ilgalaikės sėkmės priežastis. Šiais laikais kuo nors kitu nustebinti žmones tiesiog per sunku. „Iš tikrųjų, jeigu nori nustebinti, to tikrai nepadarysi masiškumu. Turi būti išskirtinis.

Žmonėms dabar daug keliauja. Jie tampa gurmanais, kurie supranta apie vyną, gerą maistą. Ir jie džiaugiasi mus atradę, sako, kad esame geri. Jie stipriai spaudžia ranką, linki nesugesti ir išlaikyti kokybę. Patys turėtumėte pasakyti, kuo išsiskiriame ir kodėl pas mus vakarais pilna klientų, nors dirbame dar tik tris mėnesius. Kodėl mus renkasi? Čia reikia klausti jų“, – kalbėjo S. Andruškevičius.

Be abejo, restorano akcentas – krosnis, kurioje kepamos picos. „Tai išskirtinumas ir kokybė. Itališka pica kepama tiktai krosnyje ant malkų. Visa kita yra tik bandymas kopijuoti. Taip gaminti sudėtinga. Būtina su pica būti atsargiam, nes ugnis nėra šimtu procentų suvaldoma. Ji ir pakyla, ir prigesta. Reikia mokėti ją suvaldyti, kad produktai nesudegtų. Buvo didelė kepėjų atranka, į ją pakviesta gal per šimtą žmonių. Rinkomės tikrai ilgai. Visų praktika ne mažesnė kaip aštuoneri metai. Nenorime čia taupyti, nes juk visas restoranas laikosi dėl virtuvės. Žmonės ateina, jeigu gerai maitini“, – tikino S. Andruškevičius.

Krosnyje vienu metu gali kepti tik trys picos, tad „Basilico“ nei iš tolo neprimena lyg konvejeris dirbančių didžiųjų picerijų virtuvių. „Elektrinę krosnį įjungei, nustatei temperatūrą ir kepi. Didžiuosiuose tinkluose galima kepti kad ir dešimt picų vienu metu. Mums taip nepavyktų, todėl kartais picos tenka palaukti ilgiau“, – pridūrė I. Andruškevičiūtė.

Šiame restorane netgi makaronai gaminami. Desertai – taip pat. Produktai paprastai importuojami iš Italijos ar Ispanijos. Taip stengiamasi atkurti autentišką patiekalų skonį. Žinoma, to nepadaryti be bazilikų. „Tiek Graikijoje, tiek Italijoje bazilikai jau nuo senovės yra mėgstami ir vertinami kaip geriausi prieskoniai. Jie labai lengvai suderinami. Išrankiems klientams galime net pasiūlyti arbatos su bazilikais. Jie tinka ir prie mėsos, ir prie makaronų, ir prie salotų. Stengiamės, kad būtų kuo daugiau panašumų į tikrą itališką picą. Maistas išskirtinis paprastumu, tačiau paruošti jį kokybiškai nėrai paprasta. Ne visi sugeba tai gerai padaryti“, – kalbėjo S. Andruškevičius.

Tiesa, neišvengta ir nesklandumų. Pagrindinis išbandymas, su kuriuo susidūrė verslininkas, – tai aptarnaujančio personalo atranka. Virtuvėje pavyko surinkti aukšto meistriškumo kolektyvą, o atsirinkti padavėjus kur kas sudėtingiau. „Labai nuvylė tai, kad į atrankas atėjo daugybė žmonių, kuriems darbo iš tikrųjų nereikia. Buvo šokas. Jie prašė tik padėti parašą, kad čia buvo. Aš siūlydavau pabandyti, o jie sakydavo, kad darbo jiems nereikia. Jie bando gyventi prisisiurbę prie mokesčių mokėtojų. Per tris mėnesius pasikeitė gal dvidešimt žmonių. Sunku suburti tokį gerą kolektyvą, kokį turime virtuvėje. Mes samdome žmones, kurie gyventų su mumis kiekvieną dieną ir savo ateitį sietų su restoranu. Labai svajojau ir ilgai ieškojau šešiasdešimties ar septyniasdešimties metų vyro, kuris galėtų dirbti padavėju, bet teko nusivilti. Toks žmogus būtų kolektyvo pažiba. Kiti galėtų iš jo mokytis. Gal mes neturime ir tos kultūros. Gyvenome tarybinėje visuomenėje, kurios vertybės buvo kitokios, o juk iš tikrųjų kiekviena profesija yra garbinga“, – svarstė S. Andruškevičius.

Verslininkas labiausiai pasigenda sąžiningumo ir rimto požiūrio į darbą. Būtent šios savybės jam atrodo esminės.

„Manau, viena iš svarbiausių vertybių yra sąžiningumas. Sąžiningumas su maistu, klientais, supančia aplinka. Mano nuomone, tai labai didelė vertybė. Dabar jo trūksta. Manyčiau, taip yra todėl, kad žmonės nesieja ateities su darbu restorane“, – kalbėjo jis.

Vis dėlto savo tikslo – suburti ilgus metus kartu dirbantį darnų kolektyvą – jis neatsisako. Juk kai darbuotojai patenkinti, ir maistą ruošia skanesnį. „Jeigu žmogus ateina į darbą su gera nuotaika, teigiamos emocijos persiduoda ir jo ruošiamam maistui, o tuomet ir klientai išeina patenkinti. Jei esi užpykęs ant viso pasaulio, tai koks gi bus tavo maistas?“ – retoriškai klausė S. Andruškevičius.