„Kai važiuoju automobiliu, įsitikinu, kad visos durys yra uždarytos. Labai bijau iškristi kur nors posūkyje“, „Vaikystėje su drauge rydavome gumą, kad tik mums operuotų apendicitą ir galėtume gulėti vienoje palatoje“, „Kai vyras miega, kerpu jam plaukelius nosyje“, – rašo interneto svetainės slapcia.lt lankytojai. „Papasakoti savo paslaptį anonimiškai – paprasta, o ir širdyje lengviau“, – įsitikinusi augantį paslapčių skaičių sekanti viena iš idėjos autorių Aleksandra Lokotčenko.

Pažįstama sritis

„Esu kilusi iš Klaipėdos, ten gimiau, augau ir gyvenu iki šiol, – pasakoja visą gyvenimą pajūryje gyvenanti A. Lokotčenko. – Baigiau Vilniaus dailės akademiją, tiesa, irgi Klaipėdoje. Dabar prisistatau kaip dizainerė. Kas dieną kuriu, piešiu interneto svetainių dizainą. Taigi sukurti tokio po būdžio verslą, t. y. interneto svetainę, nebuvo sunku.“

„Nors iš pradžių mūsų buvo daugiau – keturi, dabar projektą prižiūrime aš ir dar vienas kolega“, – sako A. Lokotčenko. Anot pašnekovės, komandos sumažėjimą lėmė tai, kad slapcia.lt, kaip ir bet koks kitas „popamokinės“ veiklos projektas, reikalavo nemažai dėmesio ir laiko.

„Incognito“

Paklausta, kaip kilo tokia idėja, A. Lokotčenko šyptelėjo: „Mistinės istorijos neišgirsite. Mūsiškė – gana paprasta: buvome keturi kolegos ir tuo pat metu keturi geri draugai, kurie nuolatos pasvarstydavo, kad būtų gerai sukurti ir įgyvendinti kokį nors projektą. Visi buvome kūrėjai. Aš – dizainerė, kiti – programuotojai. Kartą visi kartu leidome vakarą, kalbėjomės, pasakojome istori jas iš vaikystės. Bekalbėdami supratome, kad šios istorijos, kuriomis dalijamės, itin asmeniškos. Tokios, kokių kiekvienam nepasakosi. Tai mūsų paslaptys.

 

Pradėjusi skaityti svetimas paslaptis buvau šokiruota. Aš niekaip negalėjau suvokti, kad žmonės gali daryti tokius dalykus. Buvo iš tiesų keista. Tiesa, netrūksta ir visiškai įprastų paslapčių. Tokių, kurias skaitydama pagalvoju: „Ar čia ne aš parašiau?”

A. Lokotčenko

 

Pamenu, galvoje sukosi „paslaptys, paslaptys, paslaptys“. Taip ir užkibome. Iš pradžių nė nenumanėme, kaip žmonės priims tokį projektą, kaip į jį reaguos. Klausėme draugų, ar jiems patiktų toks projektas, ir stebėjome jų reakcijas. O nuomonių buvo įvairių: vieni sakė, kad paslaptis ir yra paslaptis tik dėl to, kad ją žino vos pora žmonių arba tu vienas. Kiti manė, kad toks projektas gali pasiteisinti, jei bus užtikrintas anonimiškumas.“

„Šiuo metu portalas veikia garantuojant vartotojų anonimiškumą. Lankydamasis svetainėje parašai paslaptį ir ją išsiunti. Be vardo, be pavardės, be amžiaus ar lyties. Tiesiog ateini, paleidi savo paslaptį į virtualiąją erdvę, taip atsikratai akmens nuo pečių ir jautiesi gerai, o kitus pralinksmini, – sakė pašnekovė ir pridūrė paslaptis filtruojanti: – Kai kurių paslapčių turinys itin liūdnas. Tokių neviešiname. Mūsų portalas siekia pakelti nuotaiką.“

Būdas atsikratyti pečius slegiančios naštos arba rasti bendraminčių

A. Lokotčenko neslėpė: „Pradėjusi skaityti svetimas paslaptis buvau šokiruota. Aš niekaip negalėjau suvokti, kad žmonės gali daryti tokius dalykus. Buvo iš tiesų keista. Tiesa, netrūksta ir visiškai įprastų paslapčių. Tokių, kurias skaitydama pagalvoju: „Ar čia ne aš parašiau?“ Džiugina tai, kad lankytojai mūsų portale aktyviai bendrauja: komentuoja vieni kitų paslaptis, pataria vieni kitiems.“

Anot pašnekovės, pagrindinę lankytojų dalį sudaro moteriškos lyties atstovės nuo 18 iki 24 metų. „Gal moterys smalsesnės? O galbūt turi daugiau paslapčių?“ – klausimą kelia A. Lokotčenko.

Unikalus projektas

„Taip įvyko, kad veikėme atvirkštine tvarka. Iš pradžių sugalvojome projektą, tada pradėjome įgyvendinti ir tik vėliau pažiūrėjome, ar nėra analogiško projekto, – sakė pašnekovė. – Pasisekė, kad Lietuvoje konkurentų neturime. Vakarų Europoje – taip pat.“

„Po detalių paieškų radome du paslapčių portalus Rusijoje ir JAV, tačiau jų veikimo principas kiek kitoks“, – sakė pašnekovė ir užtikrino, kad bet kokie kaltinimai idėjos kopijavimu – visiškai nepagrįsti.

Beveik 5 000 paslapčių

„Augantis paslapčių skleidėjų ir skaitytojų skaičius motyvuoja, – prisipažino A. Lokotčenko, bet prasitarė, kad pradžioje buvo visko: – Būdavo dienų, kai grįžus po darbo nesinorėdavo sėsti ir rūšiuoti paslapčių. Kai vartotojų buvo labai mažai, kartais netikrindavau naujų paslapčių dieną ar dvi. O dabar, daugėjant ištikimų lankytojų, jaučiu atsakomybę ne tik sau, bet ir jiems. Žinau, kad žmonės laukia, kad mano darbas jiems padeda bent kartą nusišypsoti. Tai ir stumia į priekį.”