Rūta Platačiūtė-Burneikė (28), viena iš UAB „Mamos restoranas“ steigėjų, apie praeitų metų pabaigoje sostinės Šiaurės miestelyje įkurtą restoraną „Kiškio kopūstai“ sako, kad atidarinėja ne pirmą restoraną, tad viskas vyko sklandžiai. „Sunkiausia buvo ir dar dabar yra pritraukti svečių ir išlaikyti gerą maisto ir aptarnavimo kokybę. Pasirinkimas kur pavalgyti yra milžiniškas, o kaip padaryti, kad svečias ateitų būtent pas tave?“

Studijos svarbios dėl pasaulio pažinimo

R. Platačiūtė-Burneikė šypsodamasi pasakoja, kad kai dabar pagalvoja, jai atrodo, jog Kauno “Varpo” gimnazijoje jai ne mokslai buvo svarbiausia. „Mokiausi vidutiniškai, 7/8 balams, tačiau buvau labai aktyvi – pirmuosius šokius mokykloje tikriausiai suorganizavau dar pradinėse klasėse, o ir gimnazijoje neatsilikau, baigimo proga gavau diplomą “už aktyvią veiklą”. Išbandžiau daugelį būrelių, užklasinių veiklų, tačiau tikrai tiko tik viena – renginių organizatorių studija, kurią lankiau septynerius metus. Organizuodavome ir vesdavome renginius, kurie suburdavo daugelį Kauno mokyklų“,- prisimena ji. Po mokyklos baigimo metus studijavo VDU filosofiją, tačiau greitai suprato, kad tai ne jai ir perėjo į VDU Menotyros studijas. Tačiau ir šiose studijose nejuto jokio polėkio. „Prieš 5 metus persikrausčiau į Vilnių ir pradėjau mokytis Vilniaus turizmo ir verslo mokykloje konditerijos profesiją. Tačiau nepabaigiau, nes nepavyko suderinti pamokų nuo 8 iki 15val. su darbu. Tačiau labai džiaugiuosi, kad pabandžiau, nes supratau, kaip yra svarbu universitetas – ne dėl diplomo, tačiau dėl bendrojo išsilavinimo ir pasaulio suvokimo.“

Nuo indų plovimo iki nuosavo restorano

Nors mama pirmąjį darbą susiradusią dar šešiolikos dukrą perspėjo: „Neik dirbti, nes dirbsi visą gyvenimą“, Rūta šypsosi ir sako,- nepaklausiau, pirmą vasarą ploviau indus restorane “Skliautas” Kauno senamiestyje. Kitą vasarą jau dirbau padavėja, taip ten pradirbau kelis metas, vis derindama su mokslais. Su restorano direktore bendraujam dar dabar – ji labai mane daug ko išmokė.“

VMG akademijoje, kur Rūta lankė padavėjų ir restorano vadovų mokymus, susipažino su Jurgita Kiere, šių kursų lektore. Dabar jos ne tik draugės, bet ir verslo partnerės (didieji akcininkai, pasak Rūtos, nori likti paslaptyje). „Iškart pajautėm ryšį, o vėliau pakalbėjusios supratome, kad mano vyrą Jurgita pažįsta seniai, o ir gyvename per kelis namus viena nuo kitos. Po kiek laiko Jurgitą pakvietė restoranai „Belgai“ ir „Prancūzai“, tuomet ieškojau darbo, tad Jurgita pakvietė ir mane kartu. Pradėjome dirbti kartu tapome labai artimos draugės ir kolegės, taip atsirado ir „Kiškio Kopūstai“. Pradėjome 2018 metų lapkritį, tačiau viskas atėjo labai netikėtai. Sužinojome, kad „Ogmios“ mieste yra nuomojamos restorano patalpos (kuriose jau anksčiau veikė restoranas) ir jau netrukus galvojome konceptą, kas ten galėtų būti ir ko trūksta. Gruodį, prieš pat šventes, jau atvėrėme duris.“

Investicijos atidarant restoraną nebuvo itin didelės, nes jį perėmė su visa įranga ir esančiais baldais, daiktais. Planuojama, kad rudenį viskas atsipirks.

Maistas kuria nuotaiką

Restoranų verslas, pasak pašnekovės, yra išskirtinis ir be galo sunkus: „Visi, kas jame padirba, sako tą patį. Manau todėl, jog čia veikia labai daug žmogiškojo faktoriaus ir emocijų. Pvz. rūbų parduotuvėje svarbios tik pardavėja ar kasininkė, kuri gali padėti nusipirkti arba kaip tik savo nuotaika ar asmenybe padėti nenusipirkti. Restorane – beveik viskas priklauso nuo to. Ar padavėjas yra laimingas darbe ir profesionaliai aptarnaus? Ar virėjas gamins pagal technologinę kortelę ar improvizuos, ar įdės meilės ar atsainiai sudės maistą į lėkštes? Ar svečias liks sužavėtas? Juk dabar pardavinėjame nebe maistą, o emociją ir patirtį, tad aptarnavimas, patiekalas ir atmosfera tai turi atsispindėti.“

Atsisukant į vaikystę

Kadangi maitinimo versle konkurencija – milžiniška, o rinka – perpildyta. „Kiškio kopūstų“ savininkės pabrėžia, kad bando svečius pritraukti sentimentais ir naminiu maistu. Tai vertina kaip savo restorano privalumą. Savo restoraną populiarina per Instagram ir FB komunikacijas, nes jos šiai dienai aktualiausios.

Galvodamos maitinimo įstaigai pavadinimą, verslininkės norėjo, kad jis būtų

nostalgiškas, jaukus, primenantis vaikystę, kai kiškio kopūstus miške rinkdavome ir valgydavome visi.

R. Platačiūtė-Burneikė norėtų restoraną pristatyti labiau ne kaip vaikišką, o kaip skirtą suaugusiems – primenantį vaikystę.

„Šis restorano konceptas gimė atsitiktinai. Su kompanija norėjome nueiti pavalgyti naminių maisto kažkur paprastai, tačiau jaukioje aplinkoje. Restorane laukiame ne tik šeimų, bet ir jaunimo, kuris yra išsiilgęs nostalgiško, mamos virtuvę primenančio maisto. Juokaujame, dabar nebereikės dėl kotletų važiuoti pas mama į kitą miestą – užteks užsukti į „Kiškio kopūstus“. Visi patiekalai restorane gaminami iš lietuviškų ingredientų“,- aiškina ji.

Daug pamokų

Restoranų verslo atstovė R. Platačiūtė-Burneikė pamena, kad kai jos dukterėčia dar buvo maža, jai užsigavus, sesuo visad sakydavo – nieko tokio. Ir nedarydavo iš to didelės problemos. Tad pradedantiesiems savo verslą ar projektą ji to ir palinkėtų – nebijoti. Juk nieko tokio, kad nepasiseks. Ta patirtis kartu atneš labai daug pamokų, brandos ir suvokimo, kuris tikrai pakeis jus, kaip asmenybę. Ir tik į gerąją pusę.

„Kiškio kopūstai“