Būdamas 22-ejų Oganesas Arakėlianas pirmąkart paragavo verslininko duonos. Įvairias verslo sritis išbandęs vyras dabar valdo barą Alytuje, kuris yra ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir hobis. Galbūt todėl Oganesas nedrįsta savęs vadinti verslininku.

Iki pirmo verslo O. Arakėlianas, kaip ir daugelis jaunų žmonių, dirbo įvairius darbus: nuo tekstų rinkėjo iki vadybininko ar pardavėjo. Verslininkas prisimena, kad pirma verslo idėja atėjo spontaniškai sumąsčius užsiimti tekstų vertimais: „Kai dabar atsisuku ir pažvelgiu atgal, net juokingai visa tai atrodo. Kadangi biuro patalpoms nuomoti lėšų nebuvo, su žmona įsigijome verslo liudijimą ir pradėjome vertėjauti. Kad nekiltų klausimų, kodėl neturime biuro, sugalvojome visus užsakymus patys paimti iš klientų ir atlikę darbą vėl pristatyti. Tai buvo viena pagrindinių mūsų konkurencingumo priežasčių. Aišku, nereikia pamiršti ir žemos kainos.“

Tekstų vertimo verslas sekėsi puikiai, tad verslo liudijimo neužteko, teko kurti individualiąją įmonę. Taip ir atsirado pirmasis O. Arakėliano verslas – vertimų biuras „Ex-libris“. Įsteigta įmonė augo, plėtėsi, buvo atidarytas filialas Alytuje. Verslininkui teko išbandyti viską: „Buvo bandymų užsiimti automobilių prekyba, patys vykdavome į Vokietiją ir veždavome automobilius į Lietuvą. Bandėme suktis, verslauti, ieškoti, kur papildomai kapeiką užsidirbti. Buvo, kai kas atsipirko, tačiau neišvengėme ir finansinių duobių.“

Kai pajamos iš vertimų verslo tapo pakankamos, o gyvenimas vis gražėjo, Oganesas suprato, kad ši sritis nėra tokia miela širdžiai. Vyrui nepatikdavo per dienas sėdėti tarp daugybės lapų. Tad visą vertimų verslą jis perleido žmonai, o pats sugalvojo atidaryti klubą Vilniuje. Į šį verslą teko investuoti solidžią pinigų sumą.

Nors prieš atidarydamas klubą Oganesas daug skaičiavo, prognozavo, padirbėjus keletą mėnesių visi lūkesčiai apsivertė aukštyn kojomis – į Lietuvą atvilnijo ekonomikos krizės banga. „Pataikėme į pačią krizės bangą, mums nesisekė. Mano manymu, pramogų sritį krizė paveikė labiausiai. Mačiau, kaip žmonės dar iki krizės per vieną vakarą išleisdavo tris šimtus litų, o jau po kiek laiko vakarui išgalėjo skirti dešimt litų. Dirbome Vilniuje mažiau nei metus. Kai pamatėme, kad jau kelis mėnesius verslas, į kurį investuota solidi suma, yra nuostolingas, klubą teko uždaryti“, – pasakoja verslininkas.

Nors idėja žlugo, O. Arakėlianas pasakoja ir apie geras emocijas bei potyrius. Krizė, anot jo, daug ko išmokė: „Nesamdėme barmenų, patys dirbome, net prie muzikos pulto pats stovėjau. Tikrai nemaniau, kad kada nors pats tai darysiu.“

Sugrįžimas į barų verslą

Nepasisekus su klubu Vilniuje pusę metų Oganesas nesiėmė nieko ir į šią sritį nelabai net planavo grįžti, tačiau viskas vėl pasikeitė iš esmės. „Prieš keletą metų vasarą teko vykti į Alytų pavaduoti darbuotojo. Per vieną pietų pertrauką su krikštatėviu susitikome išgerti kavos. Sėdėdami pro langą žvelgėme į centre stovinčias nenaudojamas buvusios picerijos patalpas. Susižvalgėme ir aš tariau: verslo gal ir nebus, tačiau kodėl nepasilinksminti dar kartelį? Pabandom“, – pasakoja O. Arakėlianas.

Vyras norėjo išsiaiškinti, kiek Alytuje žmonės linksminasi, ar mėgsta gyvą muziką. Oganesas šį kartą nusprendė daryti tai, kas jam patinka: ne organizuoti diskotekas, o dirbti su gyva muzika, atlikėjais, rengti akustinius vakarus: „Pradžioje buvo sudėtinga toje vietoje gauti licencijas, tačiau mes tai įveikėme. Pamačiau, kad Alytuje reikia linksmybių ir kitokių pramogų, ne vien diskotekų, pasisėdėjimų, kaip įprasta kavinėse. Reikia realių linksmybių – koncertų, judesio.“

Vos kibus į darbus kilo problemų, tad teko ieškotis kitų patalpų. O turėjo atsirasti naujas baras pavadinimu „Melodija“. Patalpos jau buvo išnuomotos ir beveik įrengtos, bet koją pakišo savaitgalinė rusų mokyklėlė, kuri buvo visai prie pat. Tad reikėjo skubiai ieškoti alternatyvų.

„Skubėdami kuo greičiau pradėti veiklą išsinuomojome vienas patalpas, bet į jas įėjęs pasakiau: čia baro būti negali. Deja, vis tiek teko ten laikinai apsistoti.Nors tai buvo tarybinės patalpos, iš kurių nedaug galėjai išspausti, jose surengėme daug koncertų, viešėjo net atlikėjų iš užsienio“, – prisimena vyras.

Muzika nėra verslas

O. Arakėliano bare netrūko muzikantų pasirodymų, tačiau iš to turtų vyras tikrai nesusikrovė: „Nebandėme pralobti. Pas mus įėjimas į koncertus kainuodavo 3,5 lito, kitaip sakant, vienas euras. Aišku, iš to net minimalių išlaidų grupei padengti neįmanoma.“

Verslininko teigimu, renginiai bare nėra tas pats, kas nueiti į koncertą už 70 litų, kur visiška komercija, viskas atidirbta, sustyguota: „Čia žmonės koncertuoja iš idėjos, pas mus niekada negali žinoti, kada koncertas baigsis. Yra buvę, kad pasirodymas užsitęsė penkias valandas. To niekada nebūna komerciniuose koncertuose. Mes nerengiame komercinių koncertų, kur esmė yra pinigai.

Man būtų pelninga pasikviesti Andrių Mamontovą ir nesakau, kad nenoriu jo koncerto, bet man nepatiktų formalus pasirodymas. Norėčiau akustinio koncerto, kad A. Mamontovas vienas atsisėstų su gitara ir bendrautų su publika. Publika kalbėtų su juo, juokautų. Tai būtų įdomu. Ir nesvarbu, kiek jis dainų atliktų, juk mes visas jas jau mintinai mokame. Mes tiesiog norime pajusti jį patį. Mūsų koncertų akcentas yra bendravimas su publika.“

Nauji vėjai

Tarp sovietinių sienų verslininkas dirbo visus metus, tačiau reikėjo atsinaujinti. Po ilgų ieškojimų Oganesas rado idealias patalpas. Jose dabar ir įsikūręs baras „Fenix“. „Dabar mes atidarėme pirmą aukštą – tai kavinė-baras su dviem salėmis. Vienoje galima pasėdėti, pabendrauti, o kitoje įrengta koncertų vieta.

Ateityje planuojame atidaryti vidinį kiemelį, įrengti vasaros terasą, sceną, ten organizuoti pasirodymus, klientus vilioti naktiniu kinu po atviru dangumi. Antrame aukšte atidarysime vyninę su skaitykla ir galerija. Jau dabar deriname su menininkais, kad galėtų pristatyti savo darbus. Tai jiems nieko nekainuos, o lankytojai galės grožėtis“, – planais dalijasi verslininkas.

O. Arakėlianas turi armėniško kraujo, todėl nori pristatyti neįprastą lietuvių skoniui virtuvę: „Su lietuviška virtuve jau padirbau. Kotletai, cepelinai, visa tradicinė virtuvė yra kiekvienoje kavinėje, kiekvienuose namuose, todėl nieko nenustebinsi. Nesakau, kad būtinai bus armėniška, gal daugiau rytietiška. Neketiname pirkti masės produktų, pusgaminių – viskas turi būti šviežia ir natūralu. Juk kokybė yra svarbiausia.“

O. Arakėlianas pinigų nelaiko gyvenimo tikslu ir dirba tiesiog mėgaudamasis. Jo nuomone, vadovaujantis tokiu požiūriu turi pasisekti: „Didžiausia rizika kuriant verslą yra prarasti pinigus, o kam jų tada reikia? Tiesiog daryk. Pinigai neturi būti tikslas. Jei jie tampa tikslu, žmogus virsta robotu. O juk vieną dieną pinigai gali nustoti byrėti. Manau, žmogus negali būti patenkintas vien turėdamas daug pinigų. Kaip sako patarlė, visų pinigų neuždirbsi… Tada kam draskytis? Pinigų reikia tiek, kad protingai juos leistum. Tikrai nevažinėju po kretas, įvairias turtingas šalis. Aš ir Lietuvoje dar visko nesu matęs, tad kokio velnio man keliauti kitur? Kai pamatysiu viską čia, tuomet ir keliausiu toliau.“