Kildamas Užupio gatve ir dairydamasis į šonus paprastas praeivis, rečiau užsukantis į šią miesto dalį, gali pastebėti, kad Užupyje atsiranda vis daugiau kavinių, restoranų. Viena tokių vietų – „Sweet Root“ restoranas – labai greitai patraukia dėmesį. Suklusti priverčia jau vien restorano logotipas, o pažvelgus vidun sudomina ir santūrus, bet jaukus interjeras. Įdomu, nauja – tai žodžiai, kuriuos norisi vartoti kalbant apie „Sweet Root“. Vienas iš restorano šeimininkų Sigitas Žemaitis pasakoja, jog „Sweet Root“ – tai išsipildžiusi svajonė ir ilgo bei įdomaus kelio pabaiga, o kartu ir nauja pradžia.

Kelias buvo ilgas

S. Žemaitis pasakoja, kad susidomėjimas restoranų verslu atsirado labai seniai, bet praėjo nemažai metų, kol viskas susidėliojo į savo vietas. „Tas kelias buvo ganėtinai ilgas ir senokai prasidėjęs. Pradiniai pamąstymai, pokštai buvo jau nuo studijų. Buvo pasąmoninis noras kada nors turėti savo restoraną ar kavinę. Viskas kilo iš domėjimosi maistu: ragavimo, skanavimo, bandymo surasti vietas, kuriose smagu būti, ir analizavimo, kodėl jose smagu būti, klausimo, kas restoraną padaro gerą ir ko mums trūksta dabartinėse Lietuvos vietose. Viskas taip kristalizavosi ir dėliojosi“, – atskleidžia jis.

Mums svarbu ir tai, kaip kaba lentyna, kaip išplauta lėkštė, ar žmogui patogu dirbti, ar vanduo pakankamai minkštas. Detalės sudaro visumą. Negalime jų pamiršti.

S. Žemaitis

Pašnekovas ilgai dirbo saugų darbą saugioje vietoje, kol galiausiai priėmė lemtingą sprendimą viską keisti iš pagrindų. „Studijos ir pirmieji darbai buvo visiškai su tuo nesusiję. Mano gyvenimas ilgai buvo jauno, ką tik studijas baigusio vadybininko didelės karjeros pradžia. Mokiausi Lietuvoje, stažavausi didelėje draudimo bendrovėje Nyderlanduose, vėliau dirbau didelėse Lietuvos įmonėse. Lūžio taškas įvyko tada, kai supratau, jog korporatyvinė aplinka skirta ne man. Ten viskas gerai. Galima daug siekti ir pasiekti, dideli pinigai, saugus gyvenimas. Tačiau atsibodo kiekvieną rytą lyginti marškinius, rištis kaklaraištį ir kažką daryti dėl kitų. Baigiau karjerą ir nusprendžiau pasižiūrėti, ką reiškia būti padavėju. Nuo to viskas ir prasidėjo. Tegu ir aplinkiniais keliais, bet tai buvo momentas, kai bent puse kojos įžengiau į restoraną“, – pasakoja jis.

Atrado save

Nuo vadybininko iki padavėjo – toks virsmas gal daugeliui būtų sunkiai suprantamas, bet S. Žemaitis žinojo, ką daro. „Artimiems žmonėms tikrai nebuvo jokio šoko. Jie žinojo, kuo aš gyvenu ir kodėl taip padariau. Tiems, kas mane menkiau pažinojo, tai atrodė gana keistai. Kai į restoranus nueidavau su savo gyvenimo aprašymu, žodžiais nebūdavo pasakoma, bet žvilgsnis bylodavo: „Ką tu čia darai?“ Tačiau visiems juk savo vertybių neišaiškinsi“, – teigia vyras.

Dirbdamas padavėju jis gėrė į save informaciją. Juk viduje slypėjo sena svajonė turėti savo restoraną. „Pačioje pradžioje tai buvo gal ne svarbiausias dalykas, nes labiausiai norėjosi išbandyti save visiškai kitoje veikloje. Tačiau pasąmonėje tai glūdėjo. Tai buvo pirmasis žingsnis pažinti virtuvę iš vidaus, suprasti, ką reiškia geras aptarnavimas. Buvo ir noras išbandyti save: ar aš galiu gerai aptarnauti. Paskui buvo žengiama vis gilyn“, – pasakoja pašnekovas.

Būtent dirbant padavėju atsirado įsitikinimas dėl savo gyvenimo tikslų ir norų. „Aš ir dabar laikau save padavėju. Pirmais kartais gal ir drebėdavo rankos, jaudinausi dėl paprasčiausių dalykų. Tačiau vakarui baigiantis užtekdavo pamatyti keleto laimingų svečių akis, kad ir kiek kilometrų per dieną būčiau nubėgęs. Tai buvo ženklas, kad šitai noriu daryti visą gyvenimą“, – sako S. Žemaitis.

Susitelkimas į tai, kas svarbiausia

Žinių kaupimas, idėjos kristalizavimas ir paieškos, kur tai būtų galima padaryti, truko ne vienus metus. „Vienu metu su savo broliu Viliumi, kuris dabar yra vienas iš „Sweet Root“ šeimininkų, jau buvome iškristalizavę idėją. Tai buvo 2008-ieji. Tada buvo stiprus noras imti ir daryti. Tačiau kaip tik tada atkeliavo ekonomikos krizė, kurios metu restoranų verslas bankuose buvo nurašytas į patį galą. Dabar džiaugiuosi, kad tada taip atsitiko. Noro ir entuziazmo buvo daug, bet tikrumo, matymo ir išgryninimo trūko. Per kitus metus teko dirbti vadybininku oro linijų bendrovėje, vėl bėgioti restorane. O tada su drauge Agne, trečiąja šeimininke, išvažiavome į Italiją darbuotis savanoriais. Važinėjome po ūkius, mažus restoranus. Paskutinius metus patys žaidėme restorane. Buvo daug juodo ir nuoširdaus darbo. Daug pažinimo atėjo per tą laiką. Grįžę supratome, kad reikia pradėti kryptingai ieškoti, dėlioti. Idėjos, kokio maisto, kokios vietos, kokio aptarnavimo norime, pradėjo labai greitai kristalizuotis“, – pasakoja S. Žemaitis.

„Sweet Root“ eiti į priekį padeda žinojimas, kas ir kodėl daroma. Tvirti principai yra išgryninti per ilgus ieškojimo metus. „Viską bandome dėlioti aplink natūralumą ir paprastumą. Mes norime sugrįžti prie šaknų. Restoranas mums turi būti modernus, bet per daug netraukti dėmesio. Interjeras turi būti tik dar viena priemonė, leidžianti svečiui jaustis jaukiai. Dėmesį kreipiame į tai, kas svarbiausia. Čia vakarienės metas, kai pagrindiniai dalykai yra žmogus, maistas ir pokalbis. Todėl niekas neturi svečio erzinti, kažkaip blaškyti. Kalbant apie valgiaraštį, norisi grįžti ten, kur esame. Susitelkiame į tai, kas yra aplinkui Lietuvoje. Kartu ir maisto idėjos kyla iš Šiaurės Europos sudedamųjų dalių. Estetika mums irgi labai svarbu. Restorane svarbi kiekviena detalė ir tik jų visuma sudaro gerą restoraną. Mums svarbu ir tai, kaip kaba lentyna, kaip išplauta lėkštė, ar žmogui patogu dirbti, ar vanduo pakankamai minkštas. Detalės sudaro visumą. Negalime jų pamiršti“, – tikina pašnekovas.

Ilgas kelias vyrą atvedė ten, kur yra dabar. „Sweet Root“ – tai sena svajonė, kurią dabar reikia kasdien puoselėti. „Tikrumas atėjo jau seniai. Pirmasis ženklas buvo tada, kai pradėjau dirbti padavėju. Supratau, kad čia yra ta vieta. Vėliau buvo tiesiog patikrinimas. Dabar tereikia per darbus nepamiršti džiaugtis. Ir įgyvendinti savo idėjas, nes jų yra milijonai. Ar jaučiuosi suradęs savo vietą? Taip. Tai įvyko jau seniai, bet dabar tai materializavosi restorano pavidalu“, – sako S. Žemaitis.