Mano mėgstamiausia vietelė visame Vilniuje yra J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių kampe, stovinčio berniuko, žvelgiančio aukštyn į medžių šakas, skulptūra. Prancūzų rašytojui Romainui Gary sukurtos skulptūros autorius Romas Kvintas vėjuotą ir snieguotą vasario dieną priėmė mane į svečius. Kol pašnekovas, pasiūlęs arbatos su medumi, kuičiasi virtuvėje, smalsiai tyrinėju aplinką. Iš seno muzikos centro sklinda džiazo garsai. Kaip vėliau paaiškino R. Kvintas, dirbdamas jis visada klausosi radijo stoties „Jazz FM“. Kukliai prasitariu, kad norėčiau pasikalbėti apie jo darbus bei santykį tarp meno ir verslo, o tada prasitariu apie tą savo taip pamėgtą kampą…

Skulptūra turi ir bendrauti

R. Kvinto skulptūros – lyg susitingusios miesto gyvenimo scenos. Tai galima pasakyti ir apie paminklą Danieliui Dolskiui Kaune, ir apie Cemacho Szabado skulptūrą Vilniaus senamiestyje.

„Mane žavi tokie netikėtumai mieste. Nenoriu, kad tai būtų kažkokie monumentai, į kuriuos reikėtų žiūrėti su didžiule pagarba. Be abejo, reikia ir tokių dalykų, tačiau man įdomiausia artumas, kuris leidžia bendrauti, pabūti šalia. Aišku, nesu itin originalus, unikalus pasaulyje. Tokių dalykų yra, tik gal pas mus nelabai daug. Prie visko prisideda ir tinkamos vietos ieškojimas, o tai ne taip paprasta. Nėra taip, kad kas nors kaišiotų pagalius į ratus, aplinka geranoriška, bet vis tiek rasti vietą užtrunka. Mieste tai susiję su daug dalykų. Pavyzdžiui, su komunikacijos linijomis, juk ne visur galima statyti. Tai kokie kabeliai, tai dar kas… Braidžiojimas po miestą užtrunka. Čia lygiai taip pat, kaip ir kuriant interjerą. Mes tvarkome savo kambarį ir apninka mintys, kad jame šio to trūksta“, – šyptelėjo skulptorius.

R. Kvintas priklauso tai menininkų kartai, kuri reikštis pradėjo dar sovietmečiu. Nors atrodo, kad per tiek laiko daug kas pasikeitė, skulptorius ramina ir sako, kad menininkų gyvenimas visada panašus. Pasikeitė tik tai, kad žmonės tapo daug geriau informuoti.

„Viskas ne taip paprasta, kaip atrodo. Manau, kad man ir kai kuriems mano kolegoms nelabai kas pasikeitė. Ir anais laikais turėdavau sugalvoti, ką daryti, iš kur nors įsigyti medžiagų, kažkaip padaryti ir parduoti. Santvarka pasikeitė, o visa tai liko. Galbūt skiriasi užsakymai ideologine prasme, nes anuomet jie buvo vienokie, dabar – kitokie. Užsakovas dabar renkasi, ko nori, o ir pasiūla yra gana nemaža. Jeigu nori ką nors turėti, vis tiek galvoje turi susikurti vaizdinį, išsirikti skulptorių, nes visi dirba skirtingai. Dabar informacijos pilna, todėl gali pasižiūrėti, kas tau patiktų“, – kalbėjo pašnekovas.

Šiuolaikinis užsakovas žino, ko nori

Skulptorius sako, kad informacijos prieinamumas padeda išsirinkti skulptorių ir suformuluoti, ko nori: „Dabar užsakovas turi galimybę sužinoti apie tave net neatėjęs į svečius. Manau, kad tiems, kurie nori ar ketina užsisakyti kūrinį, medžiagos tikrai užtenka.“

Bendravimas su užsakovais yra ir šioks toks iššūkis. Juk jeigu nerasi bendros kalbos, užsakymas gali nuplaukti.

„Manau, viskas priklauso nuo žmogaus. Kita vertus, jeigu santykiai su galimu užsakovu iš karto pasirodo atstumiantys, tai ir tavo darbai taps neįdomūs. Viskas susiję. Gaila, kad to niekas nemoko. Dabar gal jau yra meno vadybininkų, kurie mokosi bendrauti su užsakovu, tačiau aš įsivaizduoju, kad jeigu žmogus kreipėsi į mane, žino mano darbus, vadinasi, jis mane gerbia, o aš gerbiu jį.

Užsakovai paprastai būna kultūringi, turi ir poreikių, ir pinigų. Pasitaiko ir tokių, kurie nelabai gali nusipirkti prabangią mašiną, bet nori įsigyti meno kūrinį“, – kalbėjo skulptorius.

Kartais užsakovą tenka perkalbėti. Meno kūrinys juk turi patikti ir autoriui, ir užsakovui. „Čia gal panaši situacija į tą, kai kreipiamasi į plastinės chirurgijos specialistą. Žmogus sako, kad nori to ir ano, o aš galiu bandyti atkalbėti arba šiek tiek pakeisti jo norus. Tačiau net jei man kas nors atrodo neteisinga, vis tiek bandau kalbėtis“, – dėstė R. Kvintas.

Parduoti savo kūrinį – nelengva, tačiau skulptorius sako, kad su gerai pavykusia skulptūra atsisveikinti taip pat sunku. Norisi, kad ji būtų matoma, prieinama žmonių akims.

„Jeigu jaučiu, kad pavyko, atiduoti skulptūrą būna gaila, tačiau ką padarysi. Negali juk visko kaupti. Esu sukūręs skulptūrą, kuri užrankinta už vartų Lietuvos banke, kur jos negali niekas pamatyti, išskyrus darbuotojus. Nėra taip, kad kuriu ir man visai nesvarbu, ar tuos kūrinius kas nors mato“, – atviravo R. Kvintas.

Su laisve galima ir užsižaisti

Menininkas sako, kad kuriant skulptūrą labai sunku neužsižaisti. Jeigu pradėsi skrupulingai krapštytis prie vieno kūrinio, tai gali jo niekada nebaigti. Štai kodėl terminai dažniausiai būna naudingi.

„Jeigu spaudžia terminas, tai net į naudą, nes padeda susikoncentruoti. Kartais pasakau, kad darysiu ką nors sau. Dirbu, niekas neskubina ir atrodo, kad šįkart padarysiu idealiai. Pamažu dirbdamas pradedu svarstyti, kad gal yra detalė, kurią reikėtų pakeisti. Paskui atsiranda dar viena, dar viena… Tas tampymasis pasidaro begalinis, tampa neaišku, kada sustoti. Galiausiai ima atrodyti, kad pati pradžia buvo geriausia, o paskui viską tik gadinau. Todėl gerai, jei esi šiek tiek spaudžiamas“, – apie savo darbo subtilybes pasakojo R. Kvintas.

Menininko gyvenimas dažnam atrodo labai patraukliai – juk keliesi ir dirbi kada panorėjęs. R. Kvintas sako dėl to niekada negalintis dangstytis pasiteisinimu „negaliu, dirbu“.

„Aš neturiu grafiko. Žinau, kad yra menininkų, kurie griežtai susitvarko dienotvarkę, ir man atrodo, jog tai labai gerai. Mano situacija yra kiek kitokia, nes čia pat ir gyvenu, ir dirbu. Nėra taip, kad atsikeliu ir išeinu į darbą, priešingai, visą dieną trinuosi po namus. Jeigu mano šeimai ko nors reikia, tai negaliu sakyti, kad dabar esu darbe ir nieko negaliu. Aš galiu. Todėl mano ritmas sutrinka ir darbingiausias laikas – visada vakare, nuo septintos iki dvyliktos ar dar ilgiau“, – teigė pašnekovas.

Svarbiausia – daug dirbti

Savo studijoje kasdien dirbantis menininkas prasitarė, kad bėgant metams neliko noro šokiruoti publiką, daug svarbesni tapo kiti dalykai. „Anksčiau būdavo, kad galvoju, kaip sukurti ką nors, kas šokiruotų. Dabar man tai jau neįdomu. Norisi padaryti subtiliai, išgryninti formą, viską supaprastinti. Ieškau subtilybių visai mažuose dalykuose“, – teigė R. Kvintas.

Pašnekovas pastebi, kad menas ir verslas yra neatsiejami. Be versliškosios pusės joks menas negali egzistuoti. Štai kodėl menas, kaip ir verslas, reikalauja daug darbo.

„Kažkuris Lietuvos filosofas pasakė, kad jeigu tu parduodi, tai jau yra komercija. Vadinasi, tai komercinis menas. Kiekvienas dalykas, kurį parduodi, gali būti laikomas komerciniu ar preke. Tuomet viskas yra komercija. Kinas, teatras… Viskas parduodama, už viską reikia mokėti. Riba tarp meno ir komercijos išsitrynusi, bet vienas be kito jie negali.

Gal ir galima dirbti kokį kitą darbą, o laisvu metu kurti, bet jeigu tavo kūrinių niekas nepirks, vadinasi, nėra paklausos ir tas menas yra blogas. Tam, kad ką nors padarytum, reikia daug dirbti. Nepažįstu tokio žmogaus, kuris visą gyvenimą būtų nieko nedaręs, o vieną dieną šast – šedevras. Taip nebūna. Reikia dirbti nuolat“, – pokalbį apibendrino R. Kvintas.

Faktai

Rengė asmenines parodas

Brėmene, Vokietijoje (1990 m.)

Badene, Šveicarijoje (1991 m.)

Ciuriche, Šveicarijoje (2000–2001 m.)

Vilniuje

Klaipėdoje

Darbus galime pamatyti:

Lietuvos dailės muziejuje

Klaipėdos dailės muziejuje

Kauno dailės muziejuje

Tretjakovo dailės galerijoje Maskvoje

Dalis darbų iškeliavo į privačias kolekcijas Lietuvoje, Vokietijoje, JAV, Šveicarijoje, Austrijoje, Rusijoje, Norvegijoje, Suomijoje