Žodis „baikeris“ daugeliui, matyt, asocijuojasi su nevalyvais, neišsilavinusiais, baugiai atrodančiais ir tamsiai besirengiančiais žmonėmis. Tačiau tikriausiai retas žino, kad tai tik viena medalio pusė. Pasirodo, motociklus dievinantys ir juodai besirengiantys žmonės gali gyventi šalia, bet mes to net nepastebėtume. Apie nuostatas ir požiūrį į baikerius, jų indėlį į Lietuvos nepriklausomybę bei kiekvieno motociklininko svajonę pasakojo Valdemaras Zinkevičius, Lietuvos baikerių kongreso Vilniaus regiono atstovas ir vieno seniausių baikerių klubų „Crazy In The Dark MC“ šalyje prezidentas.

Pasak Valdemaro, biker.lt Lietuvos baikerių kongreso sprendimu buvo sukurta tam, kad šalies baikeriai turėtų vieną pagrindinį informavimo šaltinį, kuriame skelbiami pranešimai apie artėjančius baikerių renginius, pristatomi baikerių klubai, nurodomos motociklų susivienijimų bei grupių taisyklės, skelbiamos nuotraukos iš baikerių gyvenimo ir pateikiama kita informacija.

Apskritai šis portalas turėtų būti naudingas visiems baikeriams ir tiems, kas ieško žinių apie juos. Pašnekovas prisipažino domėtis motociklais, kaip ir daugelis dabartinių baikerių Lietuvoje, pradėjęs dar vaikystėje. Tuomet politinė ir ekonominė situacija lėmė, kad motociklų pasirinkimas buvo gana menkas. Vis dėlto tai nesutrukdė entuziastams mėgautis dviratėmis transporto priemonėmis, kurios dažnai siejamos su laisve ir kelionėmis. „Byrant Sovietų Sąjungai buvo galima rinktis iš vos kelių motociklų modelių. „Harley Davidson“ buvo tolima svajonė, kurią išvysti galėjome tik JAV kurtuose filmuose. Būtent toje šalyje gimė baikerių judėjimas. Tad nenuostabu, kad ne vienam JAV atsirandančios tendencijos ne tik tuomet, bet ir dabar vis dar svarbios“, – pasakojo Vilniuje įsikūrusio baikerių klubo prezidentas.

Anuomet iš JAV atvykę baikeriai, kurie keliavo per neseniai nepriklausomybę atgavusias Baltijos šalis, atsiliepimuose rašė: „Šie vaikinai dažo savo motociklus buto remontui skirtais dažais, važinėja be šalmų ir jų labai nemėgsta policija.“ Dabartinė situacija skiriasi kardinaliai. Vilniuje ant Tauro kalno esančioje „Crazy In The Dark MC“ buveinėje dvelkia tikra baikerių dvasia: ant sienų kabo klubo ir draugiškų klubų simbolika, įvairūs plakatai bei kalendoriai, posėdžių kambaryje yra alaus skardinėse, o čia pat stovinčiame garaže puikuojasi ne vienas gražus motociklas.

„Anksčiau mūsų klubo nariams buvo privaloma turėti „Harley Davidson“, bet vėliau šios nuostatos atsisakėme. Vis dėlto aš manau, kad šie motociklai su niekuo nesulyginami. Yra žmonių, sakančių, kad, pavyzdžiui, japoniški motociklai patikimesni, bet važiuojant harlėjumi patiriamas jausmas tiesiog neprilygstamas. Tad kiekvienas už jį sumokėtas centas to vertas“, – teigė V. Zinkevičius.

Anot jo, nenaujas, bet tvarkingas „Harley Davidson“ kainuoja apie 6 000 eurų. O štai naujo modelio kaina gali siekti 20 000 eurų ir daugiau. Taigi panašu, kad tokia transporto priemonė įkandama ne kiekvienam lietuviui. Tai įrodo ir Valdemaro vadovaujamo klubo narių amžius, kuris gerokai viršija 30 metų.

„Dauguma klubo narių yra vedę, turi darbą arba nuosavą verslą. Jeigu su jais prasilenktumėte gatvėje, net neįtartumėte, kad tai baikeriai. Be to, daugelis yra intelektualūs ir išsilavinę žmonės, turintys aukštojo mokslo diplomus. Gaila, kad visuomenė į baikerius žiūri kitaip. Žinoma, neigiamas baikerio stereotipinis įvaizdis žiniasklaidoje ir visuomenėje susiformavo ne be pagrindo. Nesiginčysiu ir pripažinsiu, kad yra klubų ar neformalių grupelių, kurių nariai diskredituoja baikerių vardą ir elgiasi neatsakingai. Laimė, mūsų klubas yra kitoks. Jo nariai stengiasi taisyti įvaizdį“, – tvirtino Valdemaras.

Pažvelgęs į jį ir jo aprangą, kurią vilkėjo per pokalbį, tikrai nepasakytum, kad tai baikeris ar motociklų gerbėjas. Solidi išvaizda, direktoriaus pareigos ir kalbėjimo maniera – puikus kamufliažas, po kuriuo slepiasi, kaip sakė pašnekovas, baikerio dūšia.

Valdemaro teigimu, „Crazy In The Dark MC“ galiojančios griežtos taisyklės prisideda prie to, kad į šį klubą įsilietų tik padorūs, kultūringi ir sąžiningi žmonės. Už kai kuriuos pažeidimus nariai gali būti net šalinami iš klubo. Kokie tai pažeidimai, Valdemaras neatskleidė. Anot jo, ši informacija skirta tik klubo nariams. O tam, kad ją galėtum sužinoti, reikia nemažai pasistengti. Pasirodo, į klubą priimami tik pažįstami ar draugų rekomenduoti žmonės. Vis dėlto net ir tuomet tenka ištverti bandomąjį laikotarpį, po kurio suteikiama teisė nešioti klubo spalvas (atributiką – aut. past.). Tikrojo klubo nario statusas suteikiamas maždaug po 3 metų.

Paklaustas, kodėl apskritai kuriami baikerių klubai, Valdemaras nedvejodamas atsakė klausimu: „O kodėl kuriamos asociacijos ar kitos organizacijos? Mes, kaip ir bet kurie kiti bendraminčiai, norime turėti galimybę dalytis patirtimi, rengti vienijančius renginius ir daugiau dėmesio skirti savo pomėgiui. Be to, pavyzdžiui, mūsų klubo nariai yra įsipareigoję vienas kitam visapusiškai padėti. Liūdnas pavyzdys, bet prieš beveik dvejus metus teko laidoti draugą, kuris žuvo per avariją. Būtent klubas rūpinosi jo laidotuvėmis.“

Parama ir vienybė žavi ir rodo pavyzdį, kokia turėtų būti bendruomenė, todėl būtų nekeista, jei šautų mintis prisidėti prie tokios ar panašios žmonių grupės. Anot pašnekovo, galimybė tapti baikeriu sulaukus kad ir trisdešimties išlieka, tačiau nėra labai didelė. „Nepažįstu nė vieno, bet neabejoju, kad tokių yra, kurie motociklais susidomėjo ne vaikystėje ar paauglystėje. Pavyzdžiui, mūsų klubo nariai yra prisiekę baikeriai, kai kurie jų net patys konstruoja ir tobulina motociklus. Manau, kaip ir visose gyvenimo srityse, turi būti gilus vidinis pojūtis ir žinojimas, ką nori daryti. Kartu su juo atsiranda įdirbis bei įgūdžiai, kurie būtini, jei nori mėgautis tuo, ką darai“, – svarstė Valdemaras.

Nors baikerių judėjimas, anot pašnekovo, yra daugialypis ir jo nariai gali būti arba eiliniai nepraustaburniai, arba išsilavinusios, aukštos moralės asmenybės, juos visus vienija tarptautiniai standartai, įpareigojantys kiekvieną oficialų baikerių klubą per metus surengti bent vieną renginį, į kurį galėtų atvažiuoti kolegos. Tie patys tarptautiniai standartai nustato ir klubų emblemų kūrimo taisykles.

Pažvelgus į „Crazy In The Dark MC“ logotipą apima nevienareikšmiškos emocijos. Jos, matyt, dažnai klaidina ir visuomenę, kuriai kaukolės, giltinės, gyvatės ir kiti simboliai asocijuojasi ne su pačiais maloniausiais dalykais.

V. Zinkevičiaus teigimu, emblemų, arba, kaip patys baikeriai sako, „spalvų“, yra įvairių. Todėl sakyti, kad visos jos gąsdina, būtų klaidinga. Be to, daugelyje jų užšifruota gili prasmė. Pavyzdžiui, „Crazy In The Dark MC“ emblemos detalės yra gerai apgalvotos ir tikslingos: gyvatė, ryjanti savo uodegą, yra pamišimo ir begalybės, mėnulis – tamsos, giltinė su varpeliu ant kaklo – klajonių, pavojų ir atsiskyrimo nuo visuomenės simboliai.

Vis dėlto baikeriai nėra atskalūnai, spjaunantys į viską ir žiūrintys tik savo reikalų. Tai gali patvirtinti daugelis tų, kurie dalyvavo ką tik nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai palaikyti skirtose demonstracijose, įvairiuose tuomečio Sąjūdžio organizuojamuose renginiuose, saugojo Spaudos rūmus ir parlamentą. Beje, būtent tuo metu, saugant parlamentą ir šildantis prie laužo, grupelei motociklų mėgėjų, kurie sovietiniais laikais buvo vadinami rokeriais, kilo mintis įkurti klubą „Crazy In The Dark MC“. Jis oficialiai įregistruotas kaip „Pašėlę tamsoje“.

Matyt, panagrinėję Lietuvos istoriją rastume ir daugiau faktų, rodančių, kad baikeriai nuo seno buvo aktyvūs savo šalies gynėjai ir žinios apie ją skleidėjai. Štai net garsusis lietuvių žurnalistas ir keliautojas Matas Šalčius 1929 m. į kelionę po Europą, Afriką bei Aziją leidosi ant plieninio žirgo. Tiesa, palyginti su dabartiniais, anas motociklas, arba motoras, kaip jį vadino pats M. Šalčius, buvo gana paprastas.

Technika ištobulėjo, tad dabartiniais motociklais be vargo galima keliauti į tolimiausius kraštus. Pasak Valdemaro, tai jų klubo baikeriai dažnai ir daro. „Savo motociklais esame išmaišę visą Vakarų Europą, Balkanus, Skandinaviją. O aš asmeniškai net du kartus pervažiavau visas JAV. Tokia kelionė, ypač važiavimas legendiniu 66-uoju keliu, manau, yra kiekvieno baikerio svajonė“, – tvirtino „Crazy In The Dark MC“ vadovas ir Lietuvos baikerių kongreso prezidentas.

V. Zinkevičiui dabar šypsnį kelia prisiminimai apie keliones iš Vilniaus į Klaipėdą. Pasirodo, tuomet motociklų galimybės buvo labai ribotos, todėl šį atstumą pavykdavo įveikti per maždaug tris dienas. Dabartiniai motociklai nebėra silpnoji grandis. Viskas priklauso nuo to, kokie baikeriai juos vairuoja.