Tiesiog įdėjus šiek tiek pastangų ir išlaukus tam tikrą laiką, gali atsiverti naujos galimybės. Tokiu keliu Artūras Zuokas nuo kramtomosios gumos pardavinėjimo , naujienų agentūros įkūrimo, Beneton ir McDonald’s tinklų įvedimo įgijo patirties versle.

– Esate ne kartą pasakojęs apie tai, kad nuo vaikystės turėjote rūpintis savimi. Kaip užsidirbdavote pinigų? Koks buvo pirmasis Jūsų „verslas“?

– Mokydamasis mokykloje kiekvieną vasarą stengdavausi kur nors dirbti, parduoti savo darbo jėgą, nes pinigų nuolat trūko. Neatsisakydavau jokio darbo. Vienais metais buvau priimtas dirbti tinkuotoju, nors nesupratau kaip maišyti tinkuoti skirtą skiedinį. Teko mokytis iš knygų. Tai buvo pirmasis mano darbas.

Dalyvavau ir smulkiose prekybos „akcijose“. Su draugais sugalvojome „rimtą“ verslą – savaitgalį autobusu važiuodavome į „boninę“ Klaipėdoje, vadinamąją jūreivių parduotuvę. Šalia jos buvo galima nusipirkti jūreiviams mokamų pinigų, vadinamųjų bonų. Už juos įsigiję įvairiausių prekių, grįždavome į Jonavą ir jas parduodavome. Dažniausiai tai būdavo kramtomoji guma. Taip pirmą kartą susidūriau su prekyba.

– Būdamas jaunas žurnalistas dirbote karinių konfliktų regionuose, kur susipažinote su „Independent Television News LTD“ atstovais ir pradėjote su jais bendradarbiauti, o grįžęs į Lietuvą įkūrėte UAB „Baltijos naujienų agentūra“. Kas tai buvo – verslas ar galimybė skleisti laisvą mintį, žinią?

– Rengti reportažus daugelio pasaulio televizijų naujienų laidoms iš konfliktinių zonų, karo Irake buvo labai įdomu, prasminga, nestigdavo ir iššūkių. Teko dirbti WTN naujienų agentūroje Maskvoje pučo ir kitų svarbių įvykių metu. Aš dirbau tai, kas man buvo įdomu, patiko, o ne dėl pinigų. O jeigu dar už tai moka, ir gerai moka – tai tiesiog privalumas.

Dažniausiai tie du dalykai sutapdavo. Mačiau, kaip dirba užsienio televizijos kompanijos, ir kilo mintis įsteigti Lietuvoje Baltijos naujienų agentūrą. Mano partneris buvo prancūzas, su kuriuo susipažinome Bagdade karo metu, slėpdamiesi bunkeryje nuo bombardavimo. Paruošdavome daugiau reportažų nei reikėdavo ir juos galėjome pasiūlyti platesniam televizijų ratui.

Žiniasklaida turėtų atlikti labai svarbią misiją, nors tai daryti labai nelengva. Šiandien ji iš ketvirtosios valdžios statuso tapo verslu. Verslu, kuris turi veikti pagal esamas rinkoje taisykles.

– Vėliau Jūsų šeimos versle radosi „United colors of Benetton“ ir „McDonald’s“.

Su Benetono atstovais, išsiplėtus partnerių ratui, suvedė atsitiktinis kontaktas. Taip atidarėme pirmąją šio prekės ženklo drabužių parduotuvę Vilniuje.

„McDonald’s“ verslas man visad buvo labai įdomus. Ėmiau ir parašiau laišką „McDonald’s“ kompanijai, kad noriu pradėti tokį verslą Lietuvoje. Tada jie neturėjo jokių planų, o po dvejų metų nusprendė žengti į Baltijos šalis ir susirado mane. Mes turėjome patalpas, sudarėme sutartį, įsteigėme pirmąjį restoraną Vilniuje, Gedimino prospekte. Po kelerių metų aš jį pardaviau pačiam „McDonald’s“.

– Ar sunku būti verslininku?

Šiandien Lietuvoje neigiamai žiūrima į verslaujantį žmogų. Tai priežastis, kodėl daug jaunų žmonių pasirenka samdomą darbą arba siekia tarnybos valstybinėse struktūrose, bet patys nebando imtis verslo.

– Jeigu šiandien reikėtų grįžti į verslą, koks jis būtų?

Sunku pasakyti, nes iš jo pasitraukiau 1999-aisiais metais. Visuomeninė veikla man prie širdies, ir aš matau čia savo stipriąją pusę. Bet jeigu gyvenimas verstų grįžti į verslą, galimybių labai daug.

– Gal kurtumėte kokį naują leidinį ar televiziją?

– Ne. Aš manau, kad tik internetą… Ateitis yra internetas (juokiasi)… Dėl patikimumo, sąnaudų ir greičio…