Mindaugas Stasiulis (32 m.), diplomuotas literatūrologas, kilęs iš Žemaitijos, bet nagrinėjęs Šiaulių ir Panevėžio miestų „gezų“ folklorą, tvirtina, kad scenos žmonės yra iš dalies mazochistai. Jis nedalija patarimų, nes netiki gyvenimo mokytojais, tačiau visuomet kiša pirštus į ugnį, norėdamas patikrinti, kas bus..

Mokykloje buvau gana aktyvus vaikas. Kadangi mokinių nebuvo daug (Mindaugas kilęs iš Žemaitijoje esančio Pupinių kaimo), tai ir varžymasis, konkuravimas nebuvo itin jaučiamas, be to, mokiausi provincijoje. Juokingiausia, kad dvyliktoje klasėje buvome tik keturi mokiniai. Dabar, esant šiuolaikinei švietimo sistemai, tai būtų neįmanomas reiškinys, tektų važiuoti, kur didesnė mokykla. Na, o tie organizaciniai dalykai… Iš pradžių stumdavo, tempdavo, traukdavo, paskui pats užsivedi, ypač jeigu kokius rezultatus pasieki. Nuolat dalyvaudavau skaitovų konkursuose: tiek rajoniniuose, tiek respublikiniuose. Na, matyt, tai tradicinė istorija žmonių, kuriems trūko dėmesio…

Nežinau, ar man tuo metu jo trūko, bet iki šiol neaišku, kodėl žmonės lipa į sceną. Juk tai tam tikra prasme yra mazochizmas: tu žiauriai bijai susimauti, tave gali sudirbti, bet vis tiek eini. O paskui – satisfakcija…

Vilniuje atsidūriau atvykęs studijuoti. Žinoma, Klaipėda buvo arčiau. Netgi buvau įstojęs į lietuvių kalbą ir režisūrą, kur, kaip dabar suprantu, buvo nei šis, nei tas – nei lietuvių kalba, nei režisūra. Tuo metu dar galiojo akmens amžiaus sistema, kad kur palieki dvylikos klasių baigimo diplomą, ten ir turi mokytis.

Aš tą diplomą buvau palikęs Vilniuje, todėl negalėjau mokytis Klaipėdoje, kuri buvo arčiau namų. Vis dėlto apie sostinės teikiamas galimybes kalbėti, matyt, nereikia. Vilnius – svarbiausias miestas.

Esu įsitikinęs, kad viena duoda mokykla, universitetas, o visai kita suteikia aplinka. Manau, gyvendamas bendrabutyje gavau daug humanitarinio išsilavinimo, be to, gyvenau su reikalingais žmonėmis. Miestas taip pat labai daug davė. Visa tai yra žmogaus išsilavinimo dalis. Jeigu papuoli į kitokį kontekstą, tuomet žymiai sunkiau, nes nieko, kas yra už studijų ribų, nevyksta. Visi čia į tą Vilnių važiuoja… Nors tikriausiai kiekvieno doro marijampoliečio svajonė yra gyventi Kaune.

Studijų metais buvau nepraktiškas, neieškojau papildomų pajamų šaltinių – užteko stipendijos ir tėvų paramos. Man nereikėjo darbo tam, kad turėčiau mašiną. Mano poreikiai buvo gana maži, bet ir tikslai nedideli – svarbiausia gerai praleisti laiką. Tik vėliau gyvenimas privertė eiti ir ieškoti, ką daryti.

Ir dabar nesuprantu studentų, kurie trūks plyš, aišku, nebent tai yra gyvybės ir mirties klausimas, kaip užmokėti už studijas, dirba tam, kad turėtų daug naujų drabužių, eitų į klubus ir statytų panoms kokteilius… Neee, mes panoms kokteilių nepirkdavome, mes savimi rūpinomės! Iš esmės ten, kur gyvenau, buvo visiška bohema: tikri lituanistai, literatai, poetai… Kontekstas buvo tikrai geras. Na, o tokie žmonės gyvena iš Dievo malonės. O jeigu turėjai fantazijos, tuo metu ir už penkis litus buvo galima daug visko nuveikti.

Visuomet galvojau išbandyti save žiniasklaidoje. Bandžiau rašyti straipsnius į laikraštį, bet nepatiko, nes reikėdavo labai daug dirbti. Straipsniai ne visuomet pavyksta būtent taip, kaip norėtum, o ir žurnalistinis stilius įstato į rėmus. Man norėjosi daugiau laisvės. Va, esė man yra artimas žanras, bet tai yra labai subjektyvu, kažkokie plepalai… Straipsniuose reikia neva ką nors nušviesti, laikytis kanonų, klišių. Kartą gavau užduotį pakalbinti keletą žmonių, kurių visai nepažinojau. Tema atrodė svetima, taigi užduotis buvo komplikuota. Aišku, daug priklauso ir nuo kalbinamo žmogaus, tačiau ir tai man nepatiko.

Taigi pamaniau, kad reikia išbandyti radijo eterį. Nuėjau į regioninį radiją Vilniuje ir per pirmą pokalbį manęs paprašė žinias paskaityti į eterį. Žinoma, taip ir padariau, labai aiškiai tardamas žodžius, kaip tikras diktorius. Ir mane priėmė! Ten padirbėjau metus, išmokau pagrindinius dėsnius, abėcėlę: kas yra pultas, ką kalbėti, ko ne, kaip balsą nustatyti. Visi iš pat pradžių bando mandrai kalbėti arba susikausto, atsiranda tokia poza, kai žmogus tampa kažkokiu gaideliu. O juk radijui reikia normalaus kalbėtojo, kuris aiškiai, normaliu tembru, neplėšydamas savo gerklės šnekasi su klausytojais. Kol tai suvoki, daug laiko praeina.

Paskui išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą į M–1, tokį keistą ir klišą, su tokiu dabar tikriausiai niekas niekur nenueitų. Na, o man atrodė, kad tai ne esmė. Nei per daug gyriau save, nei peikiau, tiesiog kažką parašiau, dar pajuokavau, ir viskas. To galbūt ir užteko, nors nesakau, kad gyvenimo aprašymas išvis turėjo kokią nors įtaką.

M–1 gavo mano kontaktus, galbūt buvo girdėję, kaip dirbu. Mes visuomet stebime, kaip NBA skautai stebi žaidėjus, taip ir mes – naujus radijo balsus. Taigi po šio bandymo mane ir pakvietė. O programų direktoriumi mane priverstinai padarė, tuo aš dabar ir džiaugiuosi. Man pasakė: eik ir daryk. Nors ir atsakiau „ne“, vis tiek liepė eiti. Kai sulaukiau šio pasiūlymo, buvo praėję maždaug metai M–1 eteryje.

Jau tuo metu, kai darbavausi regioniniame radijuje, maniau, kad šis darbas yra nuostabus. Nieko nėra geriau nei sekmadienio vakare pagalvoti, kad taip, savaitė bus sunki, bet kiekviena dienas bus kitokia. Niekada ryte pabudęs negalvosi: „O Viešpatie, ir vėl teks matyti tą baisų direktorių, negražią sekretorę ir atlikti tuos pačius rutininius darbus.“ Pas mus viskas yra kitaip. Visi procesai radijuje yra kūrybiški, nenuspėjami. Nors rubrikos atrodo tos pačios, jų turinys kasdien vis kitoks. Neabejoju, kad tai yra svajonių darbas. Aišku, ne kiekvienas tokių svajonių turi.

Jeigu kalbame apie darbus, Saulėnas iš pradžių buvo tik vienas iš daugybės personažų, kurie atsirasdavo eteryje ir įprasmindavo, apibrėždavo bei įformindavo kokią nors temą. Pavyzdžiui, buvo nagrinėjama tema, kad kažkokie vyrukai sumušė Šiauliuose esančius NATO pareigūnus. Na, tuomet ir atsirado toks „bachūrėlis“ Saulėns, kuris buvo it agresijos kamuolys. Su laiku nusišlifavo jo charakteris, atsirado filosofija, jis tapo ironiško blogio koncentratu, bet tikrai ne blogo blogio, o ironiško, netgi su nuosavu žodynu!

Daug kas anksčiau sakydavo, kad tai vulgaru, kad vartojami negražūs žodžiai, keiksmai, bet šis personažas nėra nė karto nusikeikęs tradiciniu būdu, t. y. rusiškai. Šiaurės Lietuvoje, Panevėžyje ir Šiauliuose yra neišsenkantis „gezų“ folkloras. Tai nuostabu! Manau, žmonės po penkiasdešimties metų rinks iš senukų, kurie buvo saulėnai vaikystėje, jų folklorą, nes iš tiesų yra neįtikėtinų, vaizdingų lietuviškų posakių. Ir nesvarbu, kad jais išreiškiama agresija…

Atsitiko taip, kad Saulėno personažas it gaisras pradėjo populiarėti. Netgi man pačiam vienas tolimas pažįstamas atsiuntė pasiklausyti garso įrašą, kuriame, anot jo, kažkoks debilas eteryje nesąmones šneka. O tai buvo mano paties įrašas! Tuomet supratau, kad kažkas vyksta. Patikrinome „YouTube“, pamatėme, kad žmonės tarpusavyje keičiasi nuorodomis ir iškarpomis, yra šimtai tūkstančių perklausų, vadinasi, reikia pradėti veikti. Bandant sukurti specialiai tokį personažą nieko neišeitų. Tai yra tam tikras fenomenas, kuris blyksteli, o paskui tokio gali nebesukurti niekada ir net nežinoti kodėl.

Taigi pirmiausia išpopuliarėjo personažas. Jis tik daug vėliau pagalbėjo savireklamai, nes išankstinio asmeninės reklamos plano nebuvo. Būdavo, kad žmonės, o ypač ne iš Vilniaus, mane ir vadindavo Saulėnu. Dabar, kai šio personažo mažiau eteryje arba jis jau transformavosi ir tapo pusiau manimi, pavadina ir Sauliumi. Iš esmės tai yra humaniškas Saulėno pavadinimas. Na, o tie, kas daugiau klausosi radijo, o ypač ryto laidų, mane pažįsta kaip Mindaugą. Tai tarsi tam tikra evoliucija, kuri vis dar tęsiasi.

Projekto „Čiulpuonėliai“ užuomazgos siekia daug ankstesnius laikus. Visų pirma pavadinimas atsirado iš to, kad su kolega dariau „freaky“ verslo renginį. Mes vaizdavome vestuvių tipo muzikantus, kurie tragiškai dainuoja ir dar veda renginį. Susirinkusieji – iš komunikacijos įmonių, bankų, visiems pasidaro nejauku, o mes toliau varom savo, bandom pardavinėti plokštelę, prašom, kad jie šoktų, nes kitaip mums nesumokės honoraro.

Tuo metu dar buvome nežinomi ir prisistatėme „Čiulpuonėliais“. Tai buvo tik pavadinimo ir provokacijos pradžia. Pats žodis „čiulbuonėliai“ jau yra truputį nuvalkiotas, lietuviškas folklorizmas, o mes pateikėme rėksmingą interpretaciją, tam tikrą požiūrį.

Tuo metu buvo ypač populiaru perdainuoti užsienio dainas, iš jų Lietuvoje buvo kuriami hitai. Tačiau tam visuomet trūko vieno žodžio: arba tai yra vagystė, nes tu pasinaudoji kūrinio sėkme, sukuri žodžius ir tada stumdai kaip savo, arba parodija. Jeigu daina yra apie seksą, o tu sukuri tekstą apie jūrą, tai čia ne parodija, o elementariai pasiskolintas epizodas ir motyvas. O sėkmingai parodijuoti dainą ir atspindėti jos dvasią yra visai kas kita. Mums norėjosi išlaikyti humorą ir sukurti kokios nors dainos parodiją.

„Jau nutilo sirgaliai“ yra krepšinio čempionato himnas, o tyčiotis iš krepšinio, ypač Lietuvoje, nėra patogu. Tačiau man galvoje vis kirbėjo mintis, kad reikia ką nors sukurti su šiuo himnu. Ir kaip tyčia po rungtynių su Makedonija, kai mes vos neišprotėjome Kauno arenoje, viskas pradėjo vystytis labai greitai. Buvome įrašę pusę dainos, tad staigiai ją baigėme, greitai nufilmavome bet kokį klipą. Tai buvo taip į temą, taip taiklu! Visi buvo apimti nevilties, įskaudinti ir persisotinę ta euforija, tvyrojusia anksčiau. Mes buvome pralaimėję, į Lietuvą neatvyko daugybė užsienio svečių, kurie turėjo mums palikti milijonus litų. Taigi čempionatas buvo geras, bet nebuvo stebuklingas. Ta daina – kaip tepalas ant žaizdos.

Visai naudingas reikalas, kai pasinaudojęs susidariusia situacija gali parodijuoti. Ir žmonėms tai patinka, aš nežinau, kokie tai žmonės, bet šita parodija surinko nuo 1,5 iki 2 mln. peržiūrų.

Na, o užgriuvusio populiarumo negali priimti, negali valdyti, nes nei patirties turi, nei žinai, su kuo tai palyginti. Iš pradžių dėmesys yra malonus. Atsimenu, mane mažą per televiziją, rodos, du kartus parodė. Vilniuje respublikiniame skaitovų konkurse dalyvavau, o jį paskui rodė per laidą „Vyturiams ir pelėdžiukams“. Mano didžiausiam apmaudui, namuose nieko nebuvo, kas galėtų pamatyti tą vieną kadrą, kai kamera filmuodama visus ir mane parodė! Niekas to nematė, tik aš, paskui manimi nepatikėjo. Nors, atrodo, vienas klasės draugas matė tą laidą, o gal aš tiesiog jį buvau įkalbėjęs, kad paliudytų, neva matė. Jau nebepamenu.

Na, o antras kartas buvo Varniuose, kai vyko Valančiaus paminklo atidengimas. Buvo atvykęs V. Landsbergis, o aš kažkur netoli jo stovėjau. Mane antrą kartą parodė per televiziją, ir kas, kad tik pusę veido… Tai buvo nuostabu!

Pirmi kartai, kai išlendi į eterį, radiją ar televiziją, aišku, yra svarbūs, įsimintini. Tačiau kai pajunti, kad į tave spokso, supranti, kad tai yra bėda. Kita vertus, ilgainiui susitaikai, o ramiau pasidaro, kai supranti, kad pasigydei: iš pradžių pats žiūri ir galvoji, kad į tave žiūri, o iš tiesų taip nėra, tai tarsi paties laukimas, kada ir kas į tave pažiūrės. Žodžiu, reikia nekreipti dėmesio, pačiam nenužiūrinėti kitų ir ramiai daryti tai, ko atėjai, pavyzdžiui, apsipirkti. Tai yra asmeninis kiekvieno žmogaus galvos, smegenų, mąstymo dalykas. Aplinkiniai gal tavęs net nemato, o žmogus tik mano, kad į jį žiūri.

Būk pasaulio valdovas, kaip nugalėti savo draugą, kaip būti geresniam, kaip iš savęs padaryti tą ar aną… – apie tai esu šnekėjęs su moksleiviais įvairiuose susitikimuose. Suprantu, kad to reikia, bet man tai atrodo šiek tiek sektantiniai dalykai. Kartais reikia įveikti baimę ar net save, bet pamokymai, įvairūs guru primena sektų pasaulį, kai žmogus netenka savęs. Po šimts velnių, gal tu nesi oratorius arba verslininkas, o bandai juo tapti ir galiausiai pamini savo vertybes.

Gyvenimo mokytojai man nepriimtini, nes pretenduoja į asmeninę laisvę ir bando ją suvaržyti. Tai nereiškia, kad esu stiprus. Aš verčiau liksiu su savo silpnumu nei su svetimu įdiegtu robotu.

Nesu pasirengęs kitiems lipti per galvas, nesu ant sienos užsirašęs kokio nors šūkio, nes lozungas jau yra tavęs nukreipimas ir suniveliavimas arba supaprastinimas.

Žinote, man vis prikiša, kad dažnai pasakau: „Ai, padarom tą, o paskui pažiūrėsim, kas čia bus“, nes nesi tikras ir improvizuoji. Yra buvę renginių, kai gauni scenarijų ir supranti, kad net neįsivaizduoji, kaip tai atkartoti. Tuomet pagalvoju, kad darysiu taip, kaip suprantu, žodžiu, improvizuosiu.

Na, o šiaip esu socialinis vienetas, gyvenu kaip ir kiti: turiu paskolų, gyvenu miegamajame mikrorajone ir neturiu kabrioleto, nors man jo ir nereikia.

Nemėgstu sakyti įvairių linkėjimų, nes dažnai jie tampa nuvalkioti ir nelabai aiškūs, ypač nežinant, ar tam žmogui, kuriam juos skiri, pasiseks. Negalvojant apie sėkmę norisi pasakyti: bent pabandyk, improvizuok, įkišk pirštus į ugnį ir pasižiūrėk, kas bus.