„Svarbiausia – idėja“, – it susitarę tvirtina pradedančiųjų verslininkų globėjai. Vis dėlto vien originalaus produkto ar paslaugos sėkmei užtikrinti nepakanka. Kiekvienas savo kelią į rinką tiesiantis verslininkas turi žinoti, kur link eina ir kas jo laukia ateityje. Nors viso galimos rizikos numatyti neįmanoma, tinkamai ir laiku įvertinus ekonomiką veikiančius veiksnius, kurie turės įtakos Lietuvos verslui, galima išvengti bent dalies nemalonumų. Savo įžvalgomis apie laukiančius iššūkius noriai pasidalijo „Swedbank“ vyr. ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Didžioji kaimynė

„Pagrindinė ir nuolatinė rizika mūsų šaliai yra Rusijos valstybė, nuo kurios Lietuva vis dar labai priklausoma, – sako N. Mačiulis ir paaiškina, kad priklausomumas pasireiškia įvairiai: – Rusija Lietuvai – labai didelė prekių realizavimo rinka, nuo jos priklausomas ir transporto sektorius. Dar svarbiau – bent kelerius artimiausius metus išliksime labai priklausomi energetiškai. Net ir tuo atveju, jeigu turėsime nuosavą dujų terminalą, importuosime ir elektros energiją, ir naftos produktus. Pavyzdžiui, pernai 45 proc. visos importuotos elektros energijos buvo iš šios šalies. Taigi greitai atsiriboti nuo Rusijos nepavyks.“

„Tokia situacija išliks viena pagrindinių rizikų Lietuvos ekonomikai, kadangi Rusijos ekonomikos būklė yra prasta ir bėgant laikui tik prastės. Tai lėmė sumažėję valstybės finansai neaugant naftos kainoms“, – paaiškina N. Mačiulis.

Anot jo, naftos kainos ne tik neaugs, bet gali net šiek tiek sumažėti. „Vadinasi, Rusijos galimybės didinti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, mokėti socialines išmokas bus labai apribotos. Žinant, kad Rusijoje neįgyvendintos jokios struktūrinės reformos, be to, pritraukiama mažai investicijų (o dėl įvykių Ukrainoje bus pritraukiama dar mažiau), galima daryti prielaidą, kad geriausiu atveju Rusijoje įsivyraus stagnacija. Vis dėlto negalima atmesti ir daug dramatiškesnio scenarijaus – didesnio Rusijos ekonomikos nuosmukio, socialinių neramumų ir prekybos suvaržymų“, – sako ekonomistas, manantis, kad neverta tikėtis šios šalies ekonomikos augimo.

Dėl žemo gimstamumo po nepriklausomybės atkūrimo ir gana didelės emigracijos į kitas Europos Sąjungos šalis susidursime su gana gilia demografine duobe. Nors gyventojų skaičiaus mažėjimas pats savaime nėra laikytinas tragišku veiksniu, galinčiu sukelti didelių ekonominių problemų, senėjanti visuomenė yra didelė problema.

N.Mačiulis

„Aišku, reikėtų paminėti, kad didesnės įtampos tarp Rusijos ir Vakarų Europos valstybių kontekste galima tikėtis ne tik sankcijų iš Vakarų valstybių Rusijai, bet ir Rusijos atsakomųjų veiksmų. Per pastarąjį dešimtmetį tokių imtasi ne kartą, dažniausiai tai įvairūs prekybos suvaržymai arba kitokios neigiamos, dažniausiai politiškai motyvuotos ekonominės sankcijos. Tokios priemonės neretai taikomos mažesnėms Rytų Europos valstybėms, dažniausiai Baltijos šalims. Tad nereikėtų nustebti, jei dar šiais metais Rusija įves papildomų prekybos barjerų. Tačiau atsižvelgiant į mūsų geografinę padėtį tai tėra ta pati nuolatinė rizika, su kuria gyvena Lietuva, ir Lietuvos verslo tai neturėtų stebinti“, – sako N. Mačiulis.

Gyventojų struktūros pokyčiai

„Kalbant apie ateinantį dešimtmetį kaip vieną esminių ilgojo laikotarpio rizikų reikėtų išskirti demografiją. Tai gerai žinoma problema. Dėl žemo gimstamumo po nepriklausomybės atkūrimo ir gana didelės emigracijos į kitas Europos Sąjungos šalis susidursime su gana gilia demografine duobe. Nors gyventojų skaičiaus mažėjimas pats savaime nėra laikytinas tragišku veiksniu, galinčiu sukelti didelių ekonominių problemų, senėjanti visuomenė yra didelė problema“, – sako ekonomistas.

„Skaičiuojame, kad kito dešimtmečio pabaigoje didžiuosiuose Lietuvos miestuose gyvens daug mažiau jaunų žmonių. Pavyzdžiui, Vilniuje gyvens 78 % mažiau 25–34 m. asmenų. Tokių, kurie yra tik įgiję išsilavinimą, kurie turi potencialą įsilieti į darbo rinką. Tai bus giliausia demografinė duobė, kurios pasekmės bus juntamos įvairiuose verslo sektoriuose, kadangi būtent šiai amžiaus grupei priklausantys gyventojai perka daugiausia nekilnojamo turto, dirba ir taip užtikrina ekonomikos produktyvumo augimą. Svarbu suprasti, kad kalbame ne apie kelių ar keliolikos procentų atitinkamo amžiaus gyventojų pokyčius, o apie beveik perpus mažesnį šio amžiaus grupės gyventojų skaičių“, – pabrėžia ekonomistas.

Anot N. Mačiulio, demografinės problemos sprendimas įmanomas tinkamai suvokiant minėtų pokyčių priežastis ir sąmoningai siekiant jas pašalinti. „Pakeisti šias tendencijas užtrunka ne vienus ir ne kelerius metus. Tai dešimtmečių klausimas, ypač kalbant apie gimstamumo rodiklius. Trumpuoju laikotarpiu galima keisti tik imigracijos politiką, tokiu būdu darant įtaką visuomenės senėjimo tendencijoms, – sako ekonomistas ir patikina, kad trumpalaikės priemonės problemos neišspręs: – Politinėse diskusijose šis klausimas sulaukia nepakankamai dėmesio. Politikai linkę diskutuoti apie trumpalaikius iššūkius, trumpalaikes problemas, kurias bandoma išspręsti, pavyzdžiui, keičiant minimalų mėnesinį atlyginimą ir neapmokestinamųjų pajamų dydį. Tačiau vienam esminių klausimų, kuris lems Lietuvos ekonomikos ir visos valstybės veidą bei augimo potencialą artimiausiais dešimtmečiais, t. y. demografinei struktūrai, skiriama per mažai dėmesio. Ypač turint omenyje, kad šie pokyčiai turės ne simbolines, o toli siekiančias pasekmes.“

Santykiai su Europos Sąjunga

„Mes vis dar esame labai priklausomi nuo Europos Sąjungos paramos, kuri sudaro didelę dalį mūsų BVP. Kiekvienais metais gauname maždaug 7 mlrd. litų ES paramos įvairiomis formomis: tiek tiesioginėmis išmokomis, tiek ES struktūrinių fondų parama. Tai sudaro maždaug 6 % BVP per metus. Žvelgiant į laikotarpį po 2020 m., tai yra į kitą finansinio planavimo laikotarpį, kai bus tvirtinamas naujas ES biudžetas, nekyla abejonių, kad Lietuva negaus tokios didelės paramos, – sako N. Mačiulis ir paaiškina, kad šiuos pokyčius lemia tai, kad Lietuvos BVP, tenkančio vienam gyventojui, dydis priartėjo prie ES vidurkio: – Tikėtina, kad 2020 m. šis skaičius sieks maždaug 80 % ES vidurkio.“

„ES yra įsipareigojusi solidžiai remti Lietuvą, kol BVP, tenkantis vienam gyventojui, pasieks 75 % ES vidurkio. Įvertinus naujų valstybių (tikėtina, labiau remtinų nei Lietuva) prisijungimo prie ES galimybę ir atsižvelgus į tai, kad po poros metų Lietuvos BVP, ko gero, pralenks Graikijos ir Portugalijos rodiklius, mes nebūsime šalis, kuriai reikia paramos, priešingai, turėsime prisidėti prie tvarios ir subalansuotos ES plėtros. Gyventi be išorinės finansinės paramos reikia pradėti mokytis jau dabar“, – sako ekonomistas.