Pravėrus kepyklėlės „Tie kepėjai“ duris, pasklinda šviežių kepinių ir namų jaukumą menantis kvapas. „Jauskitės kaip namie, – šypsosi svetingoji jos įkūrėja Laura Donėlė (31), buvusi Mažeikių „Ventos“ progimnazijos pirmūnė, po pamokų skubėdavusi į virtuvę minkyti tešlos ir stebinti namiškių kulinariniais išradimais. Vis dėlto aistrą kepiniams užgožė sėkmės lydimo žmogaus receptas ir L. Donėlė patikėjo, kad baigti Mykolo Romerio teisės ir valdymo studijas yra kur kas prasmingiau, nei savo pomėgį paversti profesionaliu amatu stojant į kulinarijos mokyklą. Ar tikrai toks apsisprendimas buvo geras?

Galvotrūkčiais pabėgau iš morgo, o rengdama teisinius dokumentus užsnūsdavau prie kompiuterio

„Kadangi buvau kruopšti mokinė, kaip ir dauguma nusprendžiau siekti aukštojo mokslo, žinoma, tai skatino ir visa mano aplinka. Tačiau jau pirmame kurse supratau esanti toli nuo veiklos, širdį priverčiančios spurdėti iš laimės. O atlikdama praktiką Vilniaus prokuratūroje, kai pabėgau iš morgo, galutinai supratau, kad kažkur apsigavau. Vis dėlto esu darbšti ir pradėtus darbus mėgstu pabaigti iki galo, todėl kruopščiai atsidėjusi studijoms įgijau verslo teisės magistro diplomą“, – dalijasi L. Donėlė, pasidavusi stereotipiniam karjeros planui ir patikėjusi, kad darbas yra tas, kurį privalai atlikti gerai ir gauti už jį atlygį, o maisto gaminimas ir amžinas jo studijavimas – tai tik malonus laisvalaikis. Po septynerių metų darbo tarptautinėje advokatų kontoroje išėjusi motinystės atostogų, L. Donėlė suprato, kad ir dažnos moters kasdiena, kai ši kelia ypatingą susidomėjimą, gali būti pakylėta nuo pomėgio iki gyvenimo šaltinį atstojančios veiklos. Ne vienus metus kulinarinėse kelionėse patirtį kaupusi, daugybę knygų maisto gamybos temomis skaičiusi jaunoji moteris suvokė, kad geriausias gali būti tik ten, kur iš tiesų jauti malonumą. „Kai pripažinau sau, jog puikios sąlygos tobulėti advokatūros srityje, tarptautiniai klientai ir įdomūs sandoriai manęs nežavi, o miltuotomis rankomis sukurdama trumpalaikį džiaugsmą kitų gomuriui jaučiuosi pakylėta, nusprendžiau ieškoti būdo, kaip galiu išpildyti savo svajonę“, – apsisprendimo akimirką prisimena pašnekovė.

Manau, reikia daryti, ką jauti galintis daryti geriausiai, ir, jei neturi labai ypatingų poreikių, rasi išsvajotąjį aukso vidurį tarp laimės ir pinigų.

L. Donėlė

Ieškojau galimybių, o ne kovojau su baimėmis

„Šokoladas sukelia daugiau fantazijų nei bulvė, – kodėl pasinėrė į ieškojimų ir atradimų sūkurį konditerijos srityje, atskleidžia pašnekovė. – Savo aplinkoje daug klausinėjau žmonių, kokių skanėstų jiems norisi, dariau eksperimentus ir vaišindama draugus ieškojau. Ir radau! Reikalingas įdomus, išbaigtas skonis, kurį sukursi tik iš natūralių produktų.“

Su 40 tūkst. litų pradiniu kapitalu L. Donėlė įkūrė cechą, kuriame ėmė rastis kulinarinių stebuklų. „Pradžioje pirkome dėvėtą techniką, įkūrėme tik kepimo cechą gana kukliose patalpose, užsakymus priiminėjau pati, kepiau ir išvežiodavau irgi aš, – pasakoja nei jėgų, nei laiko verslui negailėjusi ir greta mamos pareigas metukų neturinčiam sūneliui spėjusi vykdyti L. Donėlė. – Taigi pasinėriau į nesibaigiantį kūrybos procesą, tikrinau, kas domina vartotoją. Naudojau savo šeimos receptus, ieškojau įkvėpimo sezoniniuose produktuose, užsienio literatūroje, lankiau įvairius mokymus.“ Paklausta apie reklamą, pašnekovė juokiasi, nes neskyrė tam nė lito, mat viskas įvyko savaime – geri, skanūs bei nauji šedevrai greitai pasiekė draugų draugus. „Pradėjome nuo individualių užsakymų šventėms, verslo dovanoms, individualiems klientų poreikiams, o po dvejų metų pastebėjome, kad reikia jaukios parduotuvėlės, į kurią galėtume pasikviesti smalsųjį klientą arba sudominti ypatingų keksų bei duonos dar neragavusį praeivį“, – pasakoja L. Donėlė.

Idėjai reikia brandos

Provokuojamai paklausiu pašnekovės, ar sutiktų parduoti savo versliuką, ir jos atsakymas radikaliai neigiamas: „Negaliu iš savęs atimti malonumo dirbti tai, kas iki šiol atrodė utopija. Dabar pasineriu ir neskaičiuoju praleistų valandų, negalvoju apie tai, kad darau kažkam paslaugą. Man jokie pinigai negali suteikti tiek laimės, kiek gali pajusti pasinerdamas į mėgstamą veiklą. Manau, reikia daryti, ką jauti galintis daryti geriausiai, ir, jei neturi labai ypatingų poreikių, rasi išsvajotąjį aukso vidurį tarp laimės ir pinigų.“

Vis dėlto diplomuota teisininkė nesigaili savo ilgai aplinkeliais vinguriavusio tako į sėkmingą verslą, nes jos sprendimas yra subrandintas it geras vynas. Versle labai padeda iš teisės mokslų įgytos žinios bei kontoroje išmokta atsakomybė, orientacija į klientą, lankstumas, žinojimas, kad, kai labai reikia, L. Donėlė akį sau merkdama gali priminti: „Aš juk galiu.“ Tik kartais reikia nepabūgti savęs paklausti, ar noriu. „BZN start“ skaitytojams moteris linki nepamiršti gyventi sau nemeluojant. „Klientas jaučia, ar darai nuoširdžiai, ar nori užsidirbti“, – tikina kepyklėlės įkūrėja.