Jelena Taricina (25) sako, kad jos drabužių verslo istorija netipiška ir ne tokia jau romantiška, kaip gali pasirodyti, pažvelgus į kuriamą aprangą: siūti ėmėsi sunkiu gyvenimo metu, kai laukėsi dukters ir studijavo aprangos dizainą Sankt Peterburge. Tada tiesiog reikėjo užsidirbti gyvenimui, tačiau ir dabar, po trejų metų, prekių ženklo „MauFashion“ kūrėja sako nuolat besimokanti to, kaip amatą bei norą kurti paversti verslu, ir dalijasi drąsiomis idėjomis apie mados verslo ateitį.

Pradžia nuo nulio

„Neturėjau jokio verslo plano, tik audinius“, – atskleidžia pašnekovė, kalbėdama apie savo verslo pradžią. Paprasta: tų audinių nebuvo daug, todėl siuvo drabužius vaikams ir tik vėliau ėmė gilintis į vaikų madą. J. Taricinos verslas – pavyzdys, kaip verslą galima kurti ir be didelių investicijų, tiesa, viską daryti teko pamažu. „Viską siūdavau pati, tik prieš pusantrų metų pradėjau kreiptis į siuvėjas, į gamyklas, pirkti tam tikras paslaugas“, – sako verslininkė ir pripažįsta, kad būti atsakingai už tiek daug gamybos ir prekybos procesų ilgainiui tampa pernelyg sudėtinga.

J. Tariciną įkvėpė Sankt Peterburge atrastas mados pasaulis – Klaipėdoje baigusi gimnaziją, būtent į šį miestą ji veržėsi studijuoti. „Ten dirbau milžiniškoje parduotuvėje, joje buvo ekspozicijos salė, kurioje pardavinėjo rusų dizainerių drabužius – Lietuvoje labai trūksta tokios vietos. Buvau toje aplinkoje, žiūrėdavau, kaip dirba dizaineriai: ne tiek aukštosios mados srityje, kiek tiesiog kuria sezonines kolekcijas, prekių ženklus. Ten aš ir pagavau mintį, kad galima siūti kažką savo, kažką kurti, pardavinėti“, – idėjos atsiradimą prisimena dizainerė.

Kompromisai tarp verslo ir kūrybos

 

„Aš esu labai reiklus žmogus, tačiau man sunku tai pasakyti žmonėms, esu pernelyg švelni.“

J. Taricina

 

Moteris pripažįsta, kad užsiimti verslu, vadovauti drabužių gamybai daugeliu atžvilgių jai nėra lengva. „Aš esu labai reiklus žmogus, tačiau man sunku tai pasakyti žmonėms, esu pernelyg švelni“, – teigia pašnekovė. Ji pripažįsta nemėgstanti ir ryškios, akį rėžiančios reklamos, tad ieško būdų kurti minimalistinę ir paprastą prekybą.

Dizainerė sako, kad jai patinka kurti ne visai įprastus drabužius, derinti netikėtas spalvas ir raštus, todėl daugiausia jaudulio sukelia naujų modelių pristatymas. Didžiausias apmaudas jai, kaip kūrėjai, kyla, kai su užsidegimu sukurti drabužiai nesudomina pirkėjų, tačiau J. Taricina mano, kad būtent šie sunkumai ir yra proga tobulėti. „Kai viskas sustoja, aš, kaip kūrybingas žmogus, imu galvoti, kodėl taip yra. Tada ir pradėjau domėtis verslu, pradėjau skaityti apie rinkodarą, tekstų rašymą, optimizavimą paieškos sistemoms (angl. SEO). Nuolat tuo domiuosi: ateina kokia krizė, ir vėl imu ieškoti atsakymų. Taip pamažu atsiranda žinios, sistema, viskas pradeda veikti“, – sako ji.

Pašnekovė tikina, kad prekybą prisijaukinti jai sunku, tačiau taip pat sako suvokianti, kad pelnas yra būtina tobulėjimo sąlyga. „Verslas nėra vien tik užsidirbti, tai labai įdomus kelias daug ką atrasti, išmokti, pavyzdžiui, kitą vasarą tikiuosi patekti į parodą Paryžiuje. Tam reikia tikrai daug investuoti, bet norisi, kad būtų daugiau galimybių, nes tai yra įdomu. Aš esu už nuolatinę pažangą –reikia nuolat kažkur judėti, todėl ir uždirbtą pelną matau kaip progą tobulėti. Galvodama apie naujoves, stengiuosi žiūrėti į jas nekritikuodama: man patinka galvoti ne apie kainą, o apie gaunamas galimybes“, – teigia pašnekovė.

Mados verslas – daugiau nei siuvimas ir stilius

Jaunos mados kūrėjos planai – kol kas tobulinti savo prekių ženklą, suteikti jam daugiau nuoseklumo, atnaujinti interneto parduotuvę. Būtent idėjos tobulinimas, anot pašnekovės, yra žingsnis pirmyn mados versle. „Šiaip ar taip, vis tiek pirmiausia yra mintis, kurią bandau perduoti: tai ne drabužiai ir net ne stilius. Man daug ką sako žodis „dizainas“: tiesiog kai viskas labai gerai sudėliota. Gali pasiūti, pavyzdžiui, paprasčiausią suknelę, tačiau reikia ją tinkamai pateikti. Žmonės ne šiaip perka drabužius – jie perka norą, pasitenkinimą. Manau, kad šis laukimas yra tas pats jausmas, kurį aš jaučiu kurdama modelius“, – mintimis apie mados kūrimą dalijasi ji.

Pašnekovė teigia, kad Lietuvoje kurti drabužių verslą sunku: individualiai siuvantys siuvėjai dažnai nusiperka tokių pačių medžiagų, nukopijuoja populiarius modelius ir parduoda drabužius pigiau. Todėl J. Taricina sako pagalvojanti apie tai, kad norėtų kurti inovatyvesnę madą, transformuojamus drabužius, taip pat drabužius, pasiūtus iš patobulintų – nesitepančių, patvarių – audinių, ją žavi nanotechnologijos.

„Drabužių pasaulyje tikrai per daug“, – pokalbio pabaigoje pasigirsta, rodos, netikėta aprangos dizainerei frazė. Moteris pradeda dėstyti, kad verslas, nesvarbu, koks jis būtų, pirmiausia turėtų ne orientuotis į masinių prekių ar paslaugų kūrimą, o spręsti konkrečių žmonių problemas ir jiems padėti. Kaip pavyzdį ji mini Sankt Peterburge pažįstamo sukurtą prekių ženklą „Shu“. „Jo mintis buvo sukurti spalvotą lietpaltį: lietpaltį, nes ten nuolat lyja, o spalvotą, nes miestas pilkas. Tai buvo konkrečiam miestui sukurtas drabužis“, – pasakoja dizainerė.

Nors norėtų didinti gamybos apimtis ir pradėti siūti pramoniniu būdu, J. Taricina sako niekada nesvajojusi sukurti mados imperijos. Ji nemano, kad savąjį švelnų požiūrį į verslo kūrimą kada nors pakeis. „Neseniai skaičiau Steve’o Jobso biografiją – jis buvo sunkaus būdo, bet kurdamas verslą liko toks, koks buvo, ir vis tiek pelnė pasisekimą. Tai mane ir įkvepia“, – pokalbį baigia pašnekovė.