„Spektaklis niekada negali sustoti. Kad ir kas nutiktų, jis tęsis. Pačių įvairiausių dalykų nutinka: kas nors vėluoja, kas nors dingo ar pamiršo tekstą, bet spektaklis vis tiek vyksta. Kadaise juokavau, kad teatras yra verslas degančiame pastate, nes aktorius neturi galimybės kartotis. Jei pradedi neteisingai, juk nesakysi: „Stop, pradėkime iš naujo.“ Todėl labai svarbu tą procesą sustyguoti taip, kad viskas vyktų sklandžiai. O tam yra griežtos nerašytos taisyklės, kurių niekas nemoko, tačiau jas perpranti studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ar kitose teatro mokyklose ir griežtai laikaisi. Tose taisyklėse yra labai įdomių dalykų, kuriais norisi pasidalyti su įmonių vadovais“, – nuotaikingai išdėsto aktorė Adrija Čepaitė, sutikusi atskleisti teatro principus, kuriais galėtų pasinaudoti ir verslas. Kaip tik tokiomis žiniomis ji dalijosi ir vadovų konferencijoje EBIT’ 2015.

Svarbiausias dalykas – idėja

„Režisieriaus ir aktoriaus santykiai griežtai nustatyti. Režisierius yra lyderis, kuriantis idėją, ir tai yra svarbiausia. Kaip ir jo vizija. Jis yra vedlys ir kapitonas, lydintis mus į tikslą. O idėja yra tai, kas įkvepia aktorius. Aktoriaus ar režisieriaus ambicijos yra antrinis dalykas, idėja yra aukščiau visko ir ji turi būti įgyvendinta“, – sako aktorė.

Galutinis tikslas – premjera

„Režisierius renkasi komandą. Ir kol aktorių sąrašas nepatvirtintas, jį galima keisti. Režisierius gali keisti aktorius, o aktorius siūlytis vaidmeniui ir pan. Kai sąrašas iškabinamas lentoje ir spektaklis jau patvirtintas, nei aktoriai, nei režisierius neturi kito pasirinkimo – tik premjerą. Ir režisierius, būdamas to spektaklio kapitonas, nebekeičia aktorių. Jis puikiai žino, kad šis aktorius išeis į premjerą. Ir nuo to laiko jųdviejų užduotis yra susikalbėti, tapti komanda dėl bendro tikslo, antraip nukenčia spektaklis ir žiūrovas. Todėl atranka yra labai kruopštus darbas“, – dalijasi A. Čepaitė ir juokais palygina tai su atranka į darbą.

Teatre vadovaujamasi šventa tiesa, kad jei režisierius nesako pastabų, jis neturi už ko užsikabinti, o ne prie ko prisikabinti. Jeigu negauni pastabų, vadinasi, tu neįdomus, režisieriui nėra peno fantazijai. Versle pasitaiko situacijų, kai pastaba vertinama kaip kabinėjimasis – jam visuomet kažko trūksta…

A. Čepaitė

Kolegų kritika negalima

„Pagrindinė spektaklio idėja yra žvilgsnis iš paukščio skrydžio. Režisierius mato, koks bus spektaklis premjeros dieną. O aktorius repetuodamas viską mato iš savo vaidmens pozicijos. Jam sudėtinga aprėpti spektaklio visumą. Aktorius kuria savo vaidmenį. Tad jo pastabos kolegai yra bevertės, išreiškiamos tik iš personažo pozicijos. Jei yra bendrų scenų, aptarti ar repetuoti tikrai galima ir netgi būtina, tačiau ateiti ir kolegai sakyti, kad jis ne taip vaidina… Niekas nesuprastų, – apie nerašytus teatro principus nekritikuoti kolegų pasakoja lektorė. – Tačiau galioja ir tokia taisyklė, kad gavęs vaidmenį iškart žinai, kaip suvaidinti kitų vaidmenis, tik ne savo. Visų atrodo tokie elementarūs, o tavo ne.“

Partneris visuomet teisus

„Net jei partneris pradeda kalbėti turkų kalba, kaip mums su Vytautu Rumšu jaunesniuoju buvo nutikę… – nusijuokia aktorė ir sako, kad jausti partnerį ir matyti, kada jam nepasiseka, bei išgelbėti būtina. – Tekstas buvo eiliuotas ir jis pamiršo keletą eilučių, o aš turėjau susikaupti ir tęsti. Man pačiai panašiai buvo, kai turėjau dainuoti prancūziškai, ir staiga supratau, kad nepamenu nė vieno žodžio. Tuomet pradėjau dainuoti kažkokia mistine kalba. Čia prisimenu vieną režisierių, kuris kartą pasakė, kad jei pamatysite, jog kolega scenoje kalba nesąmones, turite suprasti, kad ne jis pamiršo tekstą, o jūs.“

Verslo ateitis – kūrybiškumas

„Teatre vadovaujamasi šventa tiesa, kad jei režisierius nesako pastabų, jis neturi už ko užsikabinti, o ne prie ko prisikabinti. Jeigu negauni pastabų, vadinasi, tu neįdomus, režisieriui nėra peno fantazijai. Versle pasitaiko situacijų, kai pastaba vertinama kaip kabinėjimasis – jam visuomet kažko trūksta… O aš esu sakiusi, kad norėčiau akademijoje sukurti kursą, skirtą verslui. Kodėl? Nes man regis, kad į mūsų gyvenimą milžinišku greičiu ateina robotai, kurie atliks daugumą darbų, ir žmogui liks tik vienas kelias – būti kūrybiškam. Robotai pakeis mus tam tikrose pozicijose, tačiau jie nepakeis kūrybiškumo. Todėl manau, kad tokia teatro mokykla praverstų verslui“, – įdomiomis idėjomis dalijasi pašnekovė, jau septynerius metus vedanti seminarus vadovams.

Nauja verslininkų karta išmintinga

„Man teko laimė dirbti su pačiais aukščiausiais vadovais. Šie žmonės yra labai išmintingi ir paprastai mes kalbame viena kalba, o tai labai džiugina. Ir tokių svarbių įmonių vadovai Lietuvoje yra labai aukšto lygio žmonės. Aš nuoširdžiai didžiuojuosi juos pažinodama ir tuo, kad dažnai jie yra mano mokiniai, – paklausta, kokie yra dabartiniai vadovai, tvirtina A. Čepaitė. – Dabartinių vadovų kompetencijos smarkiai išaugusios. Manau, kad mes turime fantastišką 30–40 m. žmonių kartą. Tai labai gerą išsilavinimą turintys žmonės, įdomūs, drąsūs, linkę keistis ir mokytis. Jų žinios yra puikios, kalbų mokėjimas geras, drąsa, pasitikėjimas savimi, net šiek tiek arogancijos… Vyresnioji karta labiau rėmėsi savo patirtimi, tačiau pasaulis keičiasi itin greitai. Dabar reikia tikrai labai daug ir nuolat mokytis.“